Eksperimentai

Ką jūs, mielos vėlėjos, darote, kai ima nervas, kad brangus daiktas gali ir nepavykti tobulai iš pirmo karto? Tikiuosi, kad ne graužiate mikroskopinius ir šiaip trapius savo nagelius, o kaip geros strategės galvojate, planuojate ir bandote ieškoti būdų, kaip išvengti potencialių klaidų. Na, bent aš taip stengiuosi :) Ir padarau testinį modelį iš paprastų, kartais ir keistokų medžiagų, dėl kurio per daug galvos neskauda.

Toks ir buvo šios suknelės tikslas. Gaminta ji iš šauniosios avyčių vilnos, lietuviškų Angoros triušio pūkų, gryno kašmyro, visai nepasiteisinusio kaip prabangus priedas į voratinklį, visokiausių šilko atraižų ir lengvos retos medvilnės. Bet taip jau išėjo, kad šis eksperimentas klientei atrodė kaip visai nebloga antros vestuvių dienos dienos suknytė.

Pirmo sniego mintys. Mėlynai aguoninės.

Kai kas šiandien džiaugėsi pirmu sniegu, o man tik vasarą norisi atsiminti (nesu šalčio fanė ir niekad nebūsiu). O per ją daug visko nutiko... Ir vienas geriausių dalykų - pažintis su tikrai išskirtine nuotaka. Man apskritai patinka, kai žmonės turi aiškią viziją, kokių nori savo vestuvių, bet kai tos vestuvės tokios jaukios, nuoširdžios ir autentiškos, mano širdelė tesugeba šokinėti iš džiausmo. Linkiu, kad ramybė ir subtilus pasitikėjimas, kuris mane labiausiai sužavėjo bendraujant su šia šaunia kliente, nenustotų žavėti ir jaunikio bei laimė jaunavedžius lydėtu visur visur. Na, o sau tik daugiau tokių klienčių :) Čia išankstinis prašymas Kalėdų seneliui.

Už nuotraukas dėkui Saulės Pievos komandai.

Baltas plonumas

Pastaruoju metu darbavausi su lengvumu, naujomis faktūromis, naujomis medžiagomis, voratinklio technika. Labai mėgtu lengvučius veltinius, o tai nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo.

Štai kaip sekėsi :)

Darbo kainavo tikrai nemažai. Rankytės muilo prisigėrė tiek, kad jokia mikroflora ant jų nebeišgyventų, bet užtat jau nebebijau vestuvinių užsakymų :) Visos norinčios kažko gaivaus ir išskirtinio, vasariškai plono ir dailaus,  galite drąsiai rašyti man.

Saulės malonumai

Turiu šiek tiek naujienų ir vasariškų nuotaikų, kai tesinori vartytis prieš saulę ir... na, kiekvienas jau skirtingų dalykų nori :) aš tada svajoju apie serbentų kokteiliuką.

Nuotraukos iš paskutinės fotosesijos su netikėtais aksesuarais ir gyvuliuku, labai šauniai prisiderinusiu prie korseto.

Žalia žalia. Taip, vėl žalia.

Gavau pavasarį pagulėti lovoje su daug daug arbatos, imbiero, tablečių ir dar keliais puodais arbatos, pasidairiau po FB ir kitus socialinius tinklapius, prisižiūrėjau daugybę kitų menininkių gaminių ir supratau, kad ir pačiai laikas šį tą ištraukti į dienos (na, tiksliau ekranų) šviesą.

Štai ir traukiu. Ši suknytė buvo gaminta labai spontaniškai, bet pavyko daug geriau nei tikėjausi. Plonytė plonytė, gaivi, vasariška, valiūkiškai seksuali ir labai žavi, kaip ir modelis Diana, ant kurios bet koks veltinis žiūrisi labai gerai.

 

Pavasario pasaka - žalia žalia, kur dairais.

Pavasarinėmis nuotaikomis sutinku ankstyvą rytą. Man tai labai neįprasta, bet taip jau sutapo. Priverstinį kėlimąsi išnaudojau naudingai, pabaigiau tvarkytis nuotraukas, prasišlaviau etsio parduotuvę, palepinau pilvelį mėtų arbata...
Galiu pasidalinti dar keliomis nuotraukomis iš paskutinės fotosesijos, už kurią esu labai dėkinga Dariui ir Dianai.

Vasara vasarėle..

Gaminau šią rankinę per karštas dienas, kai didžiuma lietuvių iškepę drybso nevaliodama pasikelti nuo sofos. Tai  matyti iš kolorito, primenančio išdegusią dykumą, jaukių bambukinių rankenų.

Visa kita man labai būdinga, ir jau beveik nebereikalinga pabrėžti - faktūrų margumynas, ežiukiškas  dydis (talpus ir ne per didelis), dėmesys patogumui ir praktiškumui.

Ir kažkodėl nei rašymas, nei kitų nuotraukų žiūrėjimas nenumaldo besibaigiančios vasaros ilgesio...  na, tikėkimės ruduo - veltinių sezonas - atneš kitokių smagumynų.

Vidinė motyvacija

Veltinis, pramynęs kelią į rankdarbininkių  širdeles Lietuvoje tapo labai populiarus ir, sakyčiau, tik populiarėja. Mokyklose vaikai supažindinami su vėlimu per darbelių pamokas, vis dažniau gatvėse ir namuose galima pamatyti drabužių, rankinių, aksesuarų, ir tai nieko nebestebina. Kaip reiškinys tai turi svarbių pliusų - didėjanti medžiagų pasiūla, informacijos srautas, vis dažniau užklystančios aukšto lygio mokytojos, žvėriškas vėlėjų tobulėjimas, paremtas sveika konkurencija ir nuolatiniu kitų autorių darbų sekimu bei analizavimu. Kaip ir kiekvienas poliarus dalykas, šis turi ir ne tokią šviesią pusę. Kažkodėl, kai tokie dvasingi dalykai kaip rankų darbo gaminiai, tampa labai labai dažni ir pasiekiami, jų ypatingumas ima blankti nes... mmhm, o kas dabar nevelia? Tai neretai tampa TIK pragyvenimo šaltiniu arba amatu visai be dvasios, įkvėpimo ir tik dėl to, kad tai jau yra darbas. Visai neseniai Viltės straipsnis privertė susimastyti apie savąją motyvaciją velti, kaip ir kiekvieną kartą susitikus su tikrai aistringomis veltinio maniakėmis, kurių, ačiū Visatai, Dievui ar kam tik nori, turiu laimės pažinoti.
Na, ir kodėl, sakysite? Nes tai jau mano dalis. Juk nesusimąstai, kodėl turi galvą. Vėlimas man įkūniją tiesiog būtiną saviraišką, būtent tai, ko reikia tokiam nepastoviam žmogėnui. Tai ir meniškumo pliūpsnis, ir improvizacija, derinama su gana konkrečia technologija, puiki erdvė naujovėms ir eksperimentų poreikiui išpildyti, ir kruopštumas, ir sportas, ir praktiški gaminiai, kuriuos vis tiek reikėtų turėtų.

Neseniai aplankyti mokymai privertė pažvelgti į visą vėlimo procesą kiek kitaip. Iki tol man tai buvo etapai - nors ir visi savaip malonūs, bet vis tik etapai, galiausiai duodantys rezultatą. Dabar jie liejasi į vientisesnę visumą, įsipina vis daugiau laisvės, atsipalaidavimo, vis mažiau mąstau apie galimas klaidas, kurias įgūdis jau leidžia nuspėti, ir vis daugiau eksperimentuoju nemastydama apie pasekmes. Darydama paskutiniąsias sukneles taip įsijaučiau  ir po nerūpestingo maudymosi vilnos pūkuose, mirkimo muilo putų pelkėje, jau rankose turėjau suformuotą gaminį, ir suvokiau, jog visiškai užsimiršau laike. Ar tai ne žaviausia?
Ir į tokius beveik trancendentinius potyrius įstūmė būtent šį suknelė, gyvas įdėjos įverpimo į  materialų daiktą prototipas, turbūt dar ilgai liksiantis labai artimas.

Sharit Van Der Meer vizitas

Ilgai ir atsakingai kaupiausi įrašui apie vėlimo meistrės Sharit Van Der Meer kursus, kuriose teko malonumas lankytis, ir šiandien supratau, kad nieko, skambančio ne banaliai, taip ir neparašysiu. Tokie potyriai žodžiais nenusakomi, o jos technikos iš pagarbos (ir dėl tingėjimo) neaprašinėsiu. Viena tik galiu pasidalinti - VISOMS, ir patyrusioms, ir naujokėms, stipriai rekomenduoju.

Sneak Peek

Ar jums būna smalsu, kaip kūrybinis procesas vystosi iki subrendusio darbo išėjimo į pasaulį? Man taip. Kadangi protingo žmogai sako, kad gyvenimas tau duoda tiek kiek ir pats jam duodi, tai šį kartą dalinuosi darbinėmis nuotraukomis, kurių paprastai nerodau.

Fėjos suknelė

 Paskutiniuoju apsėdimu noriu pasidalinti ir su ištikimais skaitytojais - taip taip taip, tai velti drabužiai! Kaip ir kiekvienas veltas gaminys, jie turi savus "rizikos taškus". Bandžiau velti suknutes ir su užtrauktuku, ir be jo, mėginau visokius audinius ir mezginius, faktūras, vilnos iš šilko kombinacijas... ir tikrai bandysiu dar, nes prabangos, naujovių mišinys veikia kaip narkotikai, tik po tokio "pavartojimo" dar turi ir dailią suknutę. Iš visų laukiančių spintoje, tegaliu parodyti tik šią, kurios super greita fotosesija visai šalia pat namų davė gerų rezultatų.

Perlipti save

Labai smagu kartais imti ir padirbėti su sau neįprastomis spalvomis, tai tarsi išsūkis, kai turi perlipti save. Smagiausia, kad jis labai atžviežina galvą ir priverčia naujai permąstyti savo mėgstamus spalvų derinius, medžiagas, faktūras... Kartais net ryžtis visiškai, rodos, beprotiškiems eksperimentams, kurie pavyksta ne tokie jau ir ekstravagantiški, kaip tikėtasi. Šia rankine pati labai džiaugiuosi - tiek netikėtai pavykusiu labai organišku dekoru, tiek tvirtumu, standumu. Pasidžiaukite ir jūs :)

Aūūūūū!!!!!!

Ech, kur tas pasiklydęs pavasaris? Laukiu laukiu nesulaukiu, o ir vilties prarasti nesinori saulytei vis paerzinant jos baisiai išsiilgusius.

Kad rymojimas neprailgtų, kiekvienas savaip skaidrina savo kasdienybę. Šįkart lankiausi svečiuose pas labai kūrybingus ir linksmų plaučių žmones, Saulių ir Iną, kurios darbeliai ir puošia šį įrašą. Daug visko, kaip tikri lietuviai, prikalbėjom, išragavom, pasiginčijom ir, manau, kiekvienas sau nusprendėm.
Ir štai ką sau leisiu išsakyti garsiai.

•  Nesidomėjimas Kediene, valstybinėmis intrigomis ir dirbtiniais skandalais manęs nepadaro apatiška ir atsilikusia nuo gyvenimo. Tik sumažina temų, kuriomis galima diskutuoti su žmonėmis. Be to, sutaupau daugybę bereikalingai švaistomų emocijų. 
• Laiko turėjimas ar neturėjimas labai didele dalimi yra prioritetų klausimas. Netikiu, kad visi darbai vienodai svarbūs, ir kad pulti daryti juos tuojau pat visada yra geriausia laiko taupymo strategija. Kiekvienas pasirenka, ką veikti jam svarbiau, ir jei tai yra "mirkimas" feisbuke, negalima kaltinti pasaulio, kad laiko amžiais trūksta.
•  Lėtas bandymais ir eksperimentais pagrįstas  kelias menininką praturtina kaip asmenybę. Tačiau pirmiausia reikia atsiriboti nuo "produktyvaus mąstymo" - greičiau, daugiau, pigiau. Faktas, kad taip mažiau parduosi darbų, bet malonumas ir darbų kokybė nenukentės. Greičiau atvirkščiai :)