Pirmo sniego mintys. Mėlynai aguoninės.

Kai kas šiandien džiaugėsi pirmu sniegu, o man tik vasarą norisi atsiminti (nesu šalčio fanė ir niekad nebūsiu). O per ją daug visko nutiko... Ir vienas geriausių dalykų - pažintis su tikrai išskirtine nuotaka. Man apskritai patinka, kai žmonės turi aiškią viziją, kokių nori savo vestuvių, bet kai tos vestuvės tokios jaukios, nuoširdžios ir autentiškos, mano širdelė tesugeba šokinėti iš džiausmo. Linkiu, kad ramybė ir subtilus pasitikėjimas, kuris mane labiausiai sužavėjo bendraujant su šia šaunia kliente, nenustotų žavėti ir jaunikio bei laimė jaunavedžius lydėtu visur visur. Na, o sau tik daugiau tokių klienčių :) Čia išankstinis prašymas Kalėdų seneliui.

Už nuotraukas dėkui Saulės Pievos komandai.

Mano vienintelė ir nepakartojama. Juoda.

Visa istorija tokia: norėjau išskirtinės vestuvinės suknelės, kurią mielai dėvėčiau pati. Ir ką sau manote, knisausi internete gana nemažai ir visos neįtiko. Teliko pasidaryti, nors vestuvių dar ir neplanuoju. Ir su didžiule meile gotiškai estetikai aptuštinau savo šilko atsargas, suglosčiau, suvėliau, nudažiau ir va... Dabar laukiu progos, kur ją apsirengti.

Su Darius Juodka Photography ir Akvilės rankytėmis bei akytėmis, pagaliau galiu ją pristatyti!

Laiko mašinų prisižiūrėjusi susimąsčiau...

Šiandien su artimu draugu diskutavome visoms rankdarbininkėms svarbia tema - socialinių tinklų įtaka. Matau, kad dauguma siejančių savo ateitį su profesionaliu kūrybiniu keliu turi bent po vieną iš šiuo metu populiarių socialinių tinklų ir tinklaraštį. Dažniausiai po kelis :) Ir kažkaip randa laiko tvytinti, dalintis naujienomis feisbuke, paskelbti po kokią kūrybinio proceso ar dar nebaigto produkto nuotrauką. Visi, kas tai darėte, žinote kiek laiko reikalauja rimtesnis (turiniu, ne tik nuotraukomis) įrašas tinklaraštyje.
Prisipažinsiu, iš prigimties labai jau intravertiškos natūros žmogėnui, ne viskuo linkusiam dalintis, kartais gana sunku suvokti, kokia to prasmė. Matau daug pasidalinimų informacija, nuo kurios man nei šilta, nei šalta, o ir nebaigtų produktų nuotraukos netvarkoje manęs "neuždega" jų pirkti. O kiekvienos parduotuvės prasmė yra parduoti produktus. Tai gal geriau jau parodyti tikrai dailiai pateiktą gaminį aplinkoje, kuri jo neužgožia? 
Visa "socialinė veikla" siaubingai ryja laiką. Ką dar per tą laiką galėtumėte padaryti? Žinau, ką aš labiau norėčiau veikti - paeksperimentuoti su dar nebandytomis medžiagomis, nuvelti labai keistą, dar nepažįstamą modelį ar galų gale pasidaryti suknelę, skirtą eiti į darbą. Daug mieliau tuo laiku užsiimčiau nevaržoma kūryba, nemąstydama apie jos pardavimą, praktinį pritaikymą ar nieką kitą. Be fakto, kad tai labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir nerimo, taip kartais gimsta patys geriausi kūriniai. Taip, nieko nesitikint ir atsipalaidavusia galva imantis mylimos veiklos. Kaip manote, ar labai naivu tikėtis, jog tai ne ką prastesnis kelias į sėkmę negu virtualios pažintys?

Feniksas

Sekantys mano darbus turbūt kažkur jau bus tai matę. Taip, atmintėlė jūsų neapgauna. Jūs jau tikrai matėte šią suknytę.

Ji perėjo gana nemažai transformacijų, kol pasiekė savo tikrąją formą. Teko taisyti kai kuriuos sumanymus, vėl formuoti, karpyti, dažyti... ir dabar ji jau galutinai subrendusi.It tikras feniksas kyla iš pelenų :)

Prabangos kerai

Sekantiems mano darbus ne paslaptis, jog mėgstu labai įvairias medžiagas nuo paprasčiausių medvilninių marlių, stambiaakių, minkštų akrilo šalikų iki visiškai pigios ir sunkiai nusakomos "sintetikos". Viską, kas tik patraukia mano akį naujesne, ne tokia įprasta faktūra aš išbandau. Tačiau šį kartą noriu parašyti ne apie "medžiagizmą".
 Pastaruoju metu daugiau teko susidraugauti su rimtesnėmis, brangesnėmis iš jų. Kartais tikrai jausdavausi, jog vilna tėra prieskonis prie šilko, o ne atvirkščiai :) Vis tik šilkas savo magiją paskleidžia kiekvieną kartą prisilietus - toks įvairus, glotnus, nepastovus bei subtilus yra. Švelniai blizgus ir daug tvirtesnis, nei atrodo. Tai pats tvirčiausias natūralus baltyminis pluoštas, kuriam lygios alternatyvos žmogus dar nerado. Nenuostabu, jog tokia stebuklinga medžiaga paklūsta kiekvienam vėlėjos įgeidžiui ir tiesiog užburia savo prabanga, tuo grynu rafinuotumu, kuriam neprilygsta niekas.

Šis voratinklis gamintas iš daug gryno šilko, maloniai glostančio odą bei suteikiančio trapiai atrodančiam šaliui tvirtumo, lietuviško lino, maišyto su laukiniu grynu šilku, vilnelės, moherinių siūlų ir truputėlio vilnos, viską suklijuonačios į vientisą gaminį.

 

 Toks prabangus derinys man tikrai labai patiko, tad eksperimentavau toliau su šilko rūšimo, apdirbimo būdu, kiekiu, traukimosi procentu... visokiomis vėlėjų gudrybėmis, sveikam (taip, teisingai mane supratote) žmogui skambančiomis kaip raganų paistalai. Taip pat atsiminiau dėžėse stovinčias švarutėles baltutėles natūraliai blizgias moheros garbanytes, Wenslaydale garbanas, neįtikėtinai švelnų minkštutėlį mišinuką, kuriame avies vilnos nei plauko nėra... Tik jaunučio kupranugario povilnė, šukuojama rankomis, lamos pūkai bei balčiausias kultūrinių Bombyx šilkverpių rūšies kultūrinis šilkas.

Dirbant su tokiomis medžiagomis tiesiog savaime prisigeri to rafinuotumo. Nekantrauju tęsti eksperimentus su kitokiu šilku, tikru kašmyru, kuris visai netikėtai iš dangaus nusileido ir angoros triušiukų pūkais.

Ledas ir violetinė. Neišskiriama porelė.

Gaminau šią suknutę kaip bandymą gerokai didesniam projektui, ir išmokau kelių dalykų.
1. Niekada nenaudoti neplautų, nevalytų ir labai šauniai atrodančių avyčių garbanų jautriaodėms dėvėtojoms. Atrodo labai gražiai, bet pati teištvėriau tokią vilnos "glamonę" 20 minučių. Gerai, kad ne visus gamta taip apdovanojo.
2. Niekada nepasiduoti. Kalbant tiesiau, nenurašyti ne iki galo atitinkantį lūkesčius darbą į broką. Su šiokiais tokiais patobulinimais suknytė tapo beveik tokia, su kuria nelabai noriu atsisveikinti.
3. Ledas ir drąsūs žmonės vieni geriausių dalykų nuotraukoms. Taip taip, čia ne plastikas, imituojantis ledą - ta švelniai graublėta, netolygiai pilkšva faktūra man tikras atradimas. Didžiulio DĖKUI nusipelnė ir Bernadeta, pasiryžusi didmoteriškai pasistaipyti lauke, esant tik -5 laipsniams.

Naujųjų metų poreikis

Gaminau šią  mini kolekciją, įkvėpta natūralumo, fėjų, pasakų ir fantastikos, o besidairydama pro langą supratau, kad spalvelės yra labai labai natūralios ir realistiškos. Teko kiek artimiau pabendrauti su augaliniais dažais, žaliai rudomis, pilkomis bei sunkiai apbūdinamomis rusvomis medžiagomis, madingu kontaktiniu dažymu (liaudiškai vadinamu eko printais) ir man visai patiko! Nors mano gaminiai ir pasižymi sodriomis, ryškiomis spalvomis, matyt toks periodas. Gal čia žiemos įtaka ar pilkas ruduo savo padarė, kad jau beveik norisi subtilių pastelių, rudos spalvos, įvairiausių natūralių faktūrų bei... naujovių. Taip, kažko, ko nepažįstu, ir kas neįpareigoja sublizgėti.
 Gal taip besiartinatys nauji metai mane veikia? Ateitis parodys.
O kol kas galiu parodyti dabartį, vieną iš man artimiausių naujosios kolekcijos darbų. 

 

Nelietuviškai lietuviška suknelė

Matyt, mintys tyliai, ramiai ir stabiliai besikerojančios mano galvelėje, taip neapibrėžiamai, kad net pati to nesupratau, vis tik randa kelią į paviršių.

Vėliau šią suknelę visai apie Lietuvą nemąstydama, nes užsakymas reikalavo mėlynų, žydrų atspalvių. Ji su nemažai netikėtų trikdžių stūmėsi savo kelią į viešumą, ir, kai su modeliu Ingrida išėjome fotografuotis, visai netyčia nuo lūpų nuslydo komentaras: "Kaip tautiniai drabužiai, tik nelietuviškomis spalvomis marginti".
Ir voila - labai taikliai įvardijo ir mano mintis apie tai. Dizainas, ilgis, sudėjimas bei patogumas tikrai primena lietuvių liaudišką moterišką suknelę, o su galvos aksesuaru tie įspūdžiai tik sustiprėja.

Tad dalinuosi ir su jumis, blogo skaitytojos, ir labai laukiu nuomonės. Ar ir jums taip atrodo?