Ghost elephants

Pastaruoju metu mano mintys sulindę į etsy, parduotuvės tobulinimą ir... na, daugiausiai tai mąstymo darbai, o juos apibūdinti sunku. Rezultatai išryškės, kai mintys susitovės ir nauji gaminiai švies visu gražumu.
Etsis sako "Tell the story"

va ir istorija. Sesė turėjo labai mėgstamą suknelę su drambliais, nešiojo ją kol toji beveik sudrisko. Kol kita sesė beveik prievarta atėmė ir suvėlė į rankinę.

Paprasta, aiški, labai gyvenimiška istorija. Turbūt didžiumos vėlėjų kasdienybė.

Tik vienas dalykas joje nekasdieniškas. Man ypač nekasdieniškas. Po vėlimo visi namai blizgėjo aukso trupinėliais, o ryškūs indiški drambliai patapo vaiduokliais.
Pavadinau rankinę "Ghost elephants".

Vasara vasarėle..

Gaminau šią rankinę per karštas dienas, kai didžiuma lietuvių iškepę drybso nevaliodama pasikelti nuo sofos. Tai  matyti iš kolorito, primenančio išdegusią dykumą, jaukių bambukinių rankenų.

Visa kita man labai būdinga, ir jau beveik nebereikalinga pabrėžti - faktūrų margumynas, ežiukiškas  dydis (talpus ir ne per didelis), dėmesys patogumui ir praktiškumui.

Ir kažkodėl nei rašymas, nei kitų nuotraukų žiūrėjimas nenumaldo besibaigiančios vasaros ilgesio...  na, tikėkimės ruduo - veltinių sezonas - atneš kitokių smagumynų.

Juodai balta netyčiukė

Senokai jau turėjau šią puikią ( taip, nelietuviška ir nekuklu, bet prie jos nėra ko prikibti.) suknelę, ir pagaliau galiu ją parodyti. Didžiulis dėkui Vaivai už  puikiai atliktą modelio darbą :)

Iš pat pradžių gaminau šią suknelę su ilga, visiškai juoda, truputėlį gotiška vizija. Sudėjau visokias turėtas juodas medžiagėles per daug nemąstydama apie kompoziciją bei efektus, suvėliau, suglosčiau, kaip ir priklauso. Tačiau pamatę išdžiūvusį rezultatą visi, matantys dar nebaigtus gaminius, griežtai uždraudė ją dažyti. O kai jau taip sako absoliuti dauguma, imi ir susimąstai... Taip ji ir liko, kokia yra, ir mano akys apsiprato su pilkšvai baltais lopais.
Juodosios tebenoriu (ir kažkada tikrai turėsiu), o šį kartą daugiau apie tokį "karvišką" faktūrų margumyną.

Ilgis pavyko tikrai patogus - pats tas, kai atrodo ilga ir vaikščiodama nelipi ant sijono. Nugaroje patogumo sumetimais įtaisiau užtrauktuką, ir tai pasiteisino. Mažiau tamposi liemuo kaskart apsirengiant ir nusirengiant ir atrodo kur kas moteriškiau. Tas nugaros linkis, malonumas užsegti ir atsegti užtrauktuką... Ech, matyt vasara man jau galvelę ištroškino. Gana plepalų, vaizdais pasidžiaukite patys :)

Lietingo vakaro melancholija

Rūpestingai planavome fotosesiją, ir ką jūs manote? Kai tik atsilaisvinau, lietus pylė ir dangus tapo lapkritiškai pilkas ir žadantis  tik dar daugiau lietaus. Teko perkelti visą entuziazmą į vidų ir padirbėti su visai kitokiomis nuotraukomis, nei pradinė idėja. Negalėčiau pasakyti, kad esu nusivylusi. Dėkui Vaivai už nuotraukas ir kantrybę :)

Perlipti save

Labai smagu kartais imti ir padirbėti su sau neįprastomis spalvomis, tai tarsi išsūkis, kai turi perlipti save. Smagiausia, kad jis labai atžviežina galvą ir priverčia naujai permąstyti savo mėgstamus spalvų derinius, medžiagas, faktūras... Kartais net ryžtis visiškai, rodos, beprotiškiems eksperimentams, kurie pavyksta ne tokie jau ir ekstravagantiški, kaip tikėtasi. Šia rankine pati labai džiaugiuosi - tiek netikėtai pavykusiu labai organišku dekoru, tiek tvirtumu, standumu. Pasidžiaukite ir jūs :)

Moteriška magija

Sako, tikros moterys turi būti įsimylėję batus. Kita populiari teorija skirto  mus į batų moteris ir rankinių moteris. Betvarkant spintą ir prikauptų kūrybinių lobių atsargas man labai aišku pasidarė, kad batų užtenka turėti dvejus skirtingus, o štai rankinės - kita istorija :) Kelios dėvėjimui skirtingoms progoms, kuprinė ir maža kuprinytė, o dar kur pagamintos iš stipraus impulso sukurti kažką naujo ir laukiančios savo pirkėjos... Tegaliu pasakyti ( net ir nebūdama rankinių manijos apimta, kaip dabar ir yra), jog rankinės man vienas iš stipriausių ir charizmatiškiausių  moteriškumo pavidalų.

Vienintelė priežastis, kodėl jų negaliu prigaminti tiek daug, yra didelė medžiagų savikaina, dar didesnis iššūkis rankų odai ir tikrai nemažai įvairaus darbo, kad baigta rankinė būtų ne tik graži ir originalumu traukianti aplinkinių žvilgsnius, bet ir ilgaamžė ir patogi dėvėti. Vienas iš paskutinių man naujų modelių kaip tik toks ir pavyko.

Pamokos

Šį komplektą kelis menesius brandinau mintyse, ilgai ir atsakingai rinkau atspalvius, formą, sprendžiau daugybę techninių klausimų, kad būtų ne tik gražus, bet ir ilgaamžis.  Visi šie teoriniai kūrybiai procesai nevyko greit. Reikėjo išbandyti nemažai dalykų, dėl kurių nebuvau tikra.

Tik vėliau prasidėjo vėlimo dalis, kuri irgi turėjo pakankamai trukdžių.
Teko padaryti trejas pirštuotas pirštines, kad pagaliau imčiausi šiųjų. Kas nors kartą jas bandė velti, turbūt įsivaizduoja, kokios nežmoniškos laiko ir kantrybės jos reikalauja.

Turiu padėkoti klientei už velnionišką kantrybę ir drįsiu tikėtis, kad ji džiaugsis baigtu rezultatu.

Man pačiai šis komplektas davė daug daugiau nei gerą treniruotę bei mėgstamą užsiėmimą. Jis išugdė įproti (o jo seniai reikėjo) ką nors susujusio su šia veikla padaryti kasdien, kad ir valadėlei įkišti rankas į muilą be ką nors sutrinti, pasistūmėti į priekį.  Ir nors rezultato nematai tą pačią dieną, bet užat baigus užlieja tas be galo malonus jausmas, kad nuridenai didžiulį akmenį į jo vietą, nors ir pati be galo daug kartų abejojai, ar tai pavyks.

Kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats?

Ech... Kaip gerai kartais pasiknisti primirštuose aplankuose. Radau fotosesiją, kuri peržiūrint  karšta galva man kažkuo nublanko, o dabar atrodo visai nieko. Puikus įdomus modelis, pamėgtos nenudailintos Kauno vietos ir  darbai vis dar neradę nešiotojos :)

Žvėriškas dėkui Ernestai už kantrybę. Be fakto, jog mane išlaisvino iš pareigos pozuoti,  už kurį visada labai dėkinga esu, labai puikiai prabėgo laikas. Smagu pažinoti tokių laisvų žmonių.

Kad jau rodausi šiandien, tai iki galo. Kelios senesnės ekologiškai dažytų šalikučių foto.

Žiemos džiazas

Žiema!!!!! Pagaliau atėjo padori žiema su šerkšnu, šaltuku ir turbūt greitai ir sniegu :)  juo geriau man, nes toks fonas puikiai atrodo su tamsiais daiktais, kurių, kaip amžiną juodos fanę,  paprastai pastoviai būna.
Taip kad... ilgai netempiant gumos, rodausi naujausią komplektą.

Taip pat pirmą kartą per visą savo kaip vėlėjos "karjerą" padariau gėlę.  Visąlaik gražiausios gėlės man būdavo pievoje, todėl ne itin žavėjausi veltomis, siūtomis, nertomis ar kokiomis kitokiomis negyvomis gėlėmis, bet... kas reikia, tai reikia. Net negaliu sakyti, kad  buvo taip baisu.

Ir dar truputėlis žiemos... nuostabios fantastiškos žiemos.  Nebe ištęsto lapkričio.

 

 

Paskutinių dienų išgyvenimų ir vilnos samplaika

Žmonės, žmoNės, žmOnės... Gali pyktis, skųstis, mėgautis ar tuo naudotis, bet gyvename nesutraukomame socialiniame tinkle, ir tai nepaneigiamas faktas (kaip ir faktu darosi, jog sužinome naujausius įvykius apie pažįstamus feisbuke). Bet šįkart ne apie tai. Kaip žmonių įtaka atsispindi mano paskutiniuose darbuose.  Istorijos grimasos bei  vartojimo manija  ir jauki alternatyva tam suvelta į  praktišką daiktą.

Vilna, trikotažinė palaidinė be galo gražiai nudažyta, pudelio vilna... Dėkui už tokią dovanėlę Irmai Aleksienei, drįsusiai parašyti nukirpto šuns vilnos. Maloniai veliasi, glotni bei puošni vilnelė.  Gautas spalvų derinys taip patiko, kad  gimė dar ir knygutė, primenanti audrą su perkūnija. Tokia, kurios abi pusės "gerosios".

Baisiai mėgstu perdirbti ir detalėms naudoti senus drabužius,  kurie, nors ir kokie nedailūs ar nepanaudojami atrodo iš pirmo žvilgsnio, dažniausiai tampa nuostabiais akcentais, kaip ir šios neįtikėtinai kvailos "tympos". Perkant jas pardavėja atvirai iš manęs juokėsi ir klausė, ką su  tokiom kelnėm darysiu. O padariau knygutę, kuri nei iš tolo neprimena  savo idėjos šaltinio. Transformacijos, kintamumai... Įdomu, ar dėvėti drabužiai išlaiko juos nešiojusių, galbūt branginusių ar nemėgusių, žmonių energiją? Jei taip, ar mes suprantame ją? Ar įmanoma tai jausti?  Na... ypatingais empatiniais gebėjimais manęs gamta neapdovanojo,  bet ką  ši knygelė  tikrai  skleidžia, tai ekscentrišką dvasią. Ar iš kelnių, ar dėl nenusakomai tamsios violetinės spalvos...

Turbūt ir nereikia minėti, kad tokias unikalias spalvas gauti  išeina tik dažant gaminius pačiai. Iš dažymo eksperimentų  srities ir paskutinieji darbai.

Man ji kaip moteraitė su sijonuku :) Žinanti, ką rodyti, o ką slėpti, kryptingai pasirinkusi akcentus...  beveik kaip ir personažas. O jai į porą ateina ir "vyrukas" - galantiškas, elegantiškas, ir jau kiek griežtesnis.  Bet taip pat mėgstantis šėlioti bei keistis - šiuo atveju per sagas.  Galima jas susegti ir atlenkti rankovę įvairiai, ir "vyrukas" jau kitaip nusiteikęs.