Laiko mašinų prisižiūrėjusi susimąsčiau...

Šiandien su artimu draugu diskutavome visoms rankdarbininkėms svarbia tema - socialinių tinklų įtaka. Matau, kad dauguma siejančių savo ateitį su profesionaliu kūrybiniu keliu turi bent po vieną iš šiuo metu populiarių socialinių tinklų ir tinklaraštį. Dažniausiai po kelis :) Ir kažkaip randa laiko tvytinti, dalintis naujienomis feisbuke, paskelbti po kokią kūrybinio proceso ar dar nebaigto produkto nuotrauką. Visi, kas tai darėte, žinote kiek laiko reikalauja rimtesnis (turiniu, ne tik nuotraukomis) įrašas tinklaraštyje.
Prisipažinsiu, iš prigimties labai jau intravertiškos natūros žmogėnui, ne viskuo linkusiam dalintis, kartais gana sunku suvokti, kokia to prasmė. Matau daug pasidalinimų informacija, nuo kurios man nei šilta, nei šalta, o ir nebaigtų produktų nuotraukos netvarkoje manęs "neuždega" jų pirkti. O kiekvienos parduotuvės prasmė yra parduoti produktus. Tai gal geriau jau parodyti tikrai dailiai pateiktą gaminį aplinkoje, kuri jo neužgožia? 
Visa "socialinė veikla" siaubingai ryja laiką. Ką dar per tą laiką galėtumėte padaryti? Žinau, ką aš labiau norėčiau veikti - paeksperimentuoti su dar nebandytomis medžiagomis, nuvelti labai keistą, dar nepažįstamą modelį ar galų gale pasidaryti suknelę, skirtą eiti į darbą. Daug mieliau tuo laiku užsiimčiau nevaržoma kūryba, nemąstydama apie jos pardavimą, praktinį pritaikymą ar nieką kitą. Be fakto, kad tai labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir nerimo, taip kartais gimsta patys geriausi kūriniai. Taip, nieko nesitikint ir atsipalaidavusia galva imantis mylimos veiklos. Kaip manote, ar labai naivu tikėtis, jog tai ne ką prastesnis kelias į sėkmę negu virtualios pažintys?

Gruzija. Fotografo svajonių šalis.

Manau, kiekviena kelionė savaip įkvepia naujiems darbams ir praturtina nauja patirtimi. Tačiau kai reikia kažką papasakoti apie kelionę, kurioje patirta TIEK DAUG, gana sunku atsirinkti, nuo ko pradėti. Į Gruziją patarčiau nuvykti kiekvienam lietuviui, kuris dar ten dar nebuvo, kad suvoktų, kokie mes esame turtingi, kultūringi ir civilizuoti žmonės. Kiek daug tvarkos šioje šalyje ir kiek mažai pasitenkinimo tuo, kas esame. Reiktų nemažai išmokti iš gruzinų. Ir kad pamatytų, kokia dramatiška bei kardinaliai skirtinga gamta, sutalpinta vienoje mažutėje kalnų šalelėje.

Gavome progą pamatyti ne turistinio sezono metu, kai dar sprogsta medžių šakos, vietiniai tvarko kelius ir į kalnus dar prasiskverbia šviesa. Apie kultūrą, žmones bei autentiškos Gruzijos ypatumus reikia atskiro įrašo. Kol kas pasidžiaukite vaizdais, kurie realybėje tiesiog gniaužia kvapą.

Natūrali ežiuko suknelė

Kad jau rodausi, tai reikia ir nepasišiukšlinti.

Šią keistą, bet man labai patinkančią, suknią gaminau žiemą, svajodama apie pavasarį. Tada tai buvo tiesiog asimetriška natūralių spalvų suknelė. Na, gražu, bet kai būtent tą ir mintyji didžiumą laiko, gyvas gaminys jau nebepribloškia.  Dabar vėl matant nuotraukas rodosi, kad šioji tapo tiltu , jungiančių žiemos eleganciją bei troškimą sulaukus pavasario nerūpestingai lėkti laukais.

Pati suknytė velta iš mano mėgstamiausios merino vilnelės, laukinio šilko, retos medvilnės bet mezginukų, kurių taip norisi, kai lauke vėsu ir pilka. Dažyta visiškai natūraliai, pamerkta maudytis svogūnų lukštų nuovire.

Pavasaris pavasarėlis!

Saulytei vis dažniau spiginat pro langą nuo ankstyvo ryto, pavasarį pamatau gana greitai. O štai su pojūčiu jau kas kita...  Paprastai po ilgos ir niūrios žiemos sunkius ledus viduje ištirpdyti prireikia laiko, daug kavos ir valios pastangų.
Pagaliau jaučiuosi pabudusi. Man pavasaris - atgimimas, atsinaujinimas, džiugus naujovių troškulys ir drąsa jas įgyvendinti net apie tai nesusimąstant. Nors ir laikau save daugiau miesto žmogumi, instinktyviai sezonų kaitą jaučiu. Ir nesitveriu džiaugsmu, matydama vis daugiau patenkintų šuneliokų, trumpėjančių merginų sijonukų, iš spintų traukiamų spalvingesnių apdarų ir, žinoma, pumpurus!
na, gana išvedžiojimų :) su tikrų tikriausiu pavasariu visus!

Ledas ir violetinė. Neišskiriama porelė.

Gaminau šią suknutę kaip bandymą gerokai didesniam projektui, ir išmokau kelių dalykų.
1. Niekada nenaudoti neplautų, nevalytų ir labai šauniai atrodančių avyčių garbanų jautriaodėms dėvėtojoms. Atrodo labai gražiai, bet pati teištvėriau tokią vilnos "glamonę" 20 minučių. Gerai, kad ne visus gamta taip apdovanojo.
2. Niekada nepasiduoti. Kalbant tiesiau, nenurašyti ne iki galo atitinkantį lūkesčius darbą į broką. Su šiokiais tokiais patobulinimais suknytė tapo beveik tokia, su kuria nelabai noriu atsisveikinti.
3. Ledas ir drąsūs žmonės vieni geriausių dalykų nuotraukoms. Taip taip, čia ne plastikas, imituojantis ledą - ta švelniai graublėta, netolygiai pilkšva faktūra man tikras atradimas. Didžiulio DĖKUI nusipelnė ir Bernadeta, pasiryžusi didmoteriškai pasistaipyti lauke, esant tik -5 laipsniams.

Moteriškas žavesys

Ne paslaptis, bet kokios formos kūryba yra puikus laisvalaikio praleidimo būdas.
Ir ką tik suradau žodžius vienai iš esminių neblėstančio kūrybos žavesio paslapčių. Juk nusivesdama eksperimentų keliu ji leidžia apie save sužinoti šį tą naujo, o tai visad netikėta.
Šiaip aš lieku abejinga baisiai madingiems hipiškiems raštas, gėlėms, margaspalviams ryškiems audiniams, bet kažkodėl šiam medvilniniam plazdančiam sijonui neatsispyriau, tada papirko tamsiai raudona spalva. Po kurio laiko voliojimosi dėžėse ( taip, mano gaminiams audiniai turi subręsti, kad būtų pamatyti ir panaudoti) pastebėjau ir suvėliau jį į žavią valiūkišką suknytę.

Ir ką gi atradau apie save? Kad ji man patinka! Kad net ežiukas (taip, tas spygliuotas dažniausiai juodas padaras) mielai dėvėtų gėlėtą suknelę, nes su ja jaučiasi puikiai ir švelnų, romantišką moteriškumą priima kaip pliusą.

 

Naujųjų metų poreikis

Gaminau šią  mini kolekciją, įkvėpta natūralumo, fėjų, pasakų ir fantastikos, o besidairydama pro langą supratau, kad spalvelės yra labai labai natūralios ir realistiškos. Teko kiek artimiau pabendrauti su augaliniais dažais, žaliai rudomis, pilkomis bei sunkiai apbūdinamomis rusvomis medžiagomis, madingu kontaktiniu dažymu (liaudiškai vadinamu eko printais) ir man visai patiko! Nors mano gaminiai ir pasižymi sodriomis, ryškiomis spalvomis, matyt toks periodas. Gal čia žiemos įtaka ar pilkas ruduo savo padarė, kad jau beveik norisi subtilių pastelių, rudos spalvos, įvairiausių natūralių faktūrų bei... naujovių. Taip, kažko, ko nepažįstu, ir kas neįpareigoja sublizgėti.
 Gal taip besiartinatys nauji metai mane veikia? Ateitis parodys.
O kol kas galiu parodyti dabartį, vieną iš man artimiausių naujosios kolekcijos darbų. 

 

Vidinė motyvacija

Veltinis, pramynęs kelią į rankdarbininkių  širdeles Lietuvoje tapo labai populiarus ir, sakyčiau, tik populiarėja. Mokyklose vaikai supažindinami su vėlimu per darbelių pamokas, vis dažniau gatvėse ir namuose galima pamatyti drabužių, rankinių, aksesuarų, ir tai nieko nebestebina. Kaip reiškinys tai turi svarbių pliusų - didėjanti medžiagų pasiūla, informacijos srautas, vis dažniau užklystančios aukšto lygio mokytojos, žvėriškas vėlėjų tobulėjimas, paremtas sveika konkurencija ir nuolatiniu kitų autorių darbų sekimu bei analizavimu. Kaip ir kiekvienas poliarus dalykas, šis turi ir ne tokią šviesią pusę. Kažkodėl, kai tokie dvasingi dalykai kaip rankų darbo gaminiai, tampa labai labai dažni ir pasiekiami, jų ypatingumas ima blankti nes... mmhm, o kas dabar nevelia? Tai neretai tampa TIK pragyvenimo šaltiniu arba amatu visai be dvasios, įkvėpimo ir tik dėl to, kad tai jau yra darbas. Visai neseniai Viltės straipsnis privertė susimastyti apie savąją motyvaciją velti, kaip ir kiekvieną kartą susitikus su tikrai aistringomis veltinio maniakėmis, kurių, ačiū Visatai, Dievui ar kam tik nori, turiu laimės pažinoti.
Na, ir kodėl, sakysite? Nes tai jau mano dalis. Juk nesusimąstai, kodėl turi galvą. Vėlimas man įkūniją tiesiog būtiną saviraišką, būtent tai, ko reikia tokiam nepastoviam žmogėnui. Tai ir meniškumo pliūpsnis, ir improvizacija, derinama su gana konkrečia technologija, puiki erdvė naujovėms ir eksperimentų poreikiui išpildyti, ir kruopštumas, ir sportas, ir praktiški gaminiai, kuriuos vis tiek reikėtų turėtų.

Neseniai aplankyti mokymai privertė pažvelgti į visą vėlimo procesą kiek kitaip. Iki tol man tai buvo etapai - nors ir visi savaip malonūs, bet vis tik etapai, galiausiai duodantys rezultatą. Dabar jie liejasi į vientisesnę visumą, įsipina vis daugiau laisvės, atsipalaidavimo, vis mažiau mąstau apie galimas klaidas, kurias įgūdis jau leidžia nuspėti, ir vis daugiau eksperimentuoju nemastydama apie pasekmes. Darydama paskutiniąsias sukneles taip įsijaučiau  ir po nerūpestingo maudymosi vilnos pūkuose, mirkimo muilo putų pelkėje, jau rankose turėjau suformuotą gaminį, ir suvokiau, jog visiškai užsimiršau laike. Ar tai ne žaviausia?
Ir į tokius beveik trancendentinius potyrius įstūmė būtent šį suknelė, gyvas įdėjos įverpimo į  materialų daiktą prototipas, turbūt dar ilgai liksiantis labai artimas.

Moteriška magija

Sako, tikros moterys turi būti įsimylėję batus. Kita populiari teorija skirto  mus į batų moteris ir rankinių moteris. Betvarkant spintą ir prikauptų kūrybinių lobių atsargas man labai aišku pasidarė, kad batų užtenka turėti dvejus skirtingus, o štai rankinės - kita istorija :) Kelios dėvėjimui skirtingoms progoms, kuprinė ir maža kuprinytė, o dar kur pagamintos iš stipraus impulso sukurti kažką naujo ir laukiančios savo pirkėjos... Tegaliu pasakyti ( net ir nebūdama rankinių manijos apimta, kaip dabar ir yra), jog rankinės man vienas iš stipriausių ir charizmatiškiausių  moteriškumo pavidalų.

Vienintelė priežastis, kodėl jų negaliu prigaminti tiek daug, yra didelė medžiagų savikaina, dar didesnis iššūkis rankų odai ir tikrai nemažai įvairaus darbo, kad baigta rankinė būtų ne tik graži ir originalumu traukianti aplinkinių žvilgsnius, bet ir ilgaamžė ir patogi dėvėti. Vienas iš paskutinių man naujų modelių kaip tik toks ir pavyko.