Rankinės

Nežinau, kaip kitos vėlėjos, bet man rankines pagaminti užtrunka ne mažiau kaip vieną dieną. O jei didesnė, skirta kasdieniams reikalams tvarkyti, vien nuvelti tvirtą daiktą, reikia dviejų. Tada seka dažymas, netrumpas džiūvimas, rankenų iškojimas bei tvirtinimo detalių siuvimas, kuriam kažkodėl be galo sunku susikaupti. Atrodo, jau tiek nedaug teliko, o vis tiek labai sunku paimti adatą į rankas. Bet nepaisant visų "kūrybinių kančių", daryti rankines labai mėgstu. Ir jausmas, kad PABAIGEI, toks  stiprus tada...  Telieka fotografuoti ir dalintis :)

Šios dvi turi tris kišenes, po vieną telefonui ir dvi nemažas  moteriškoms smulkmenos susikrauti. Yra pakankamai tvirtos, kad nereiktų baimintis dėl kraunamo turinio svorio, turi odines (tikiuosi, dirbtinės odos...) rankenas. Mano subjektyvia nuomone, visas darbas tada kažkoks gaivesnis, jaunatviškesnis atrodo. Ir klientės, pastebėjau, jomis labiau pasitiki, nei veltomis, nors ir pastąrasias tikrai tvirtai galima padaryti.

Ruda ruda

Pastarasias dienas kaip pamišusi bandau dažyti savo veltinukus  visokiais augaliukais, ir neprikausomai nuo tirpalo spalvos ( kuri buvo ir raudona, ir žalsva ), viskas išeina rusva arba ruda. Bet tai nėra blogai. Tik jau po truputį  ima nusibosti.
Štai paskutinieji darbeliai.

Varnos

Lauke ant stalo kočiojau ritinį su būsimais knygučių viršeliais ir net per pavojingai netylią muziką ausyse, susikaupimą nustelbė kraupiai mielas garsas - varnos, migruojančios geresnių orų ieškoti. Taip ir stuktelėjo pats aiškiausias įmanomas ateinančio rudens supratimas. Dar dabar negaliu atsikvošėti, taip ir stovi akyse oranžinis dangus, medžių šakos ir TAS GARSAS, tarsi pranašaujantis kažką grėsmingo, bet kartu ir traukiantis kaip magnetas. Varnos man visad primena senas jaukias kapines, kuriose tik varnos, prikritę niekam nereikalingi lapai ir saldi ramybė. Nors ir suprantu, kad  tai natūralu bei neišvengiama, bet vis tiek... Širdį suskaudo.  Rudens nostalgija ir tas maloniai liūdnokas nusiteikimas padarė savo.
Iš kitos  pusės pamąsčius, rudenį ir mėgstu. Tai laikas, kai spalvoti lapai įkvepia nepareiti namo, kada žadėjai, kai  nuogėjančios šakos verčia vis ilgiau pastovėti ant tilto besigrožint atšiauresne upės tėkme. Laikas, kai  vis daugiau veltų daiktų imi pastebėti autobusuose, gatvėse, kišenėse bei šalia pat lietuviškai suniurusių veidų. Laikas, kai  mintyse ima suktis pirštinės, šalikai, ryškios degančios spalvos. Laikas, kai užvaldo šiltos arbatos, stiprių knygų bei gerų filmų troškimas.  Laikas, kai ausinuke ima karaliauti doom  metal  ir seni geri ir be galo šalti Fields of Nephilim.
Kita priežastis kodėl (nors ir kaip gaila, kad vasara eina velniop) laukiu rudens, yra ekoprint vadinamas dažymo būdas. Būtinai reiks išbandyti spalvotus skylėtus lapus ant šilko. taip pat labai tikiuosi, kad pasitaikys bent keli pirštinių užsakymai. kad ir kaip kiekvieną kartą knisuosi su vis nauju šablonu, beveik precizišku  pirštukų išklojimų, vis tiek jas daryti man labai patinka. Juo sunkiau pasiekimas norimas rezultatas, juo labiau džiugina ir įkvepia tolesniems darbams :)


http://www.youtube.com/watch?v=qDuW3NvjqJY