Vidinė motyvacija

Veltinis, pramynęs kelią į rankdarbininkių  širdeles Lietuvoje tapo labai populiarus ir, sakyčiau, tik populiarėja. Mokyklose vaikai supažindinami su vėlimu per darbelių pamokas, vis dažniau gatvėse ir namuose galima pamatyti drabužių, rankinių, aksesuarų, ir tai nieko nebestebina. Kaip reiškinys tai turi svarbių pliusų - didėjanti medžiagų pasiūla, informacijos srautas, vis dažniau užklystančios aukšto lygio mokytojos, žvėriškas vėlėjų tobulėjimas, paremtas sveika konkurencija ir nuolatiniu kitų autorių darbų sekimu bei analizavimu. Kaip ir kiekvienas poliarus dalykas, šis turi ir ne tokią šviesią pusę. Kažkodėl, kai tokie dvasingi dalykai kaip rankų darbo gaminiai, tampa labai labai dažni ir pasiekiami, jų ypatingumas ima blankti nes... mmhm, o kas dabar nevelia? Tai neretai tampa TIK pragyvenimo šaltiniu arba amatu visai be dvasios, įkvėpimo ir tik dėl to, kad tai jau yra darbas. Visai neseniai Viltės straipsnis privertė susimastyti apie savąją motyvaciją velti, kaip ir kiekvieną kartą susitikus su tikrai aistringomis veltinio maniakėmis, kurių, ačiū Visatai, Dievui ar kam tik nori, turiu laimės pažinoti.
Na, ir kodėl, sakysite? Nes tai jau mano dalis. Juk nesusimąstai, kodėl turi galvą. Vėlimas man įkūniją tiesiog būtiną saviraišką, būtent tai, ko reikia tokiam nepastoviam žmogėnui. Tai ir meniškumo pliūpsnis, ir improvizacija, derinama su gana konkrečia technologija, puiki erdvė naujovėms ir eksperimentų poreikiui išpildyti, ir kruopštumas, ir sportas, ir praktiški gaminiai, kuriuos vis tiek reikėtų turėtų.

Neseniai aplankyti mokymai privertė pažvelgti į visą vėlimo procesą kiek kitaip. Iki tol man tai buvo etapai - nors ir visi savaip malonūs, bet vis tik etapai, galiausiai duodantys rezultatą. Dabar jie liejasi į vientisesnę visumą, įsipina vis daugiau laisvės, atsipalaidavimo, vis mažiau mąstau apie galimas klaidas, kurias įgūdis jau leidžia nuspėti, ir vis daugiau eksperimentuoju nemastydama apie pasekmes. Darydama paskutiniąsias sukneles taip įsijaučiau  ir po nerūpestingo maudymosi vilnos pūkuose, mirkimo muilo putų pelkėje, jau rankose turėjau suformuotą gaminį, ir suvokiau, jog visiškai užsimiršau laike. Ar tai ne žaviausia?
Ir į tokius beveik trancendentinius potyrius įstūmė būtent šį suknelė, gyvas įdėjos įverpimo į  materialų daiktą prototipas, turbūt dar ilgai liksiantis labai artimas.