Eksperimentai

Ką jūs, mielos vėlėjos, darote, kai ima nervas, kad brangus daiktas gali ir nepavykti tobulai iš pirmo karto? Tikiuosi, kad ne graužiate mikroskopinius ir šiaip trapius savo nagelius, o kaip geros strategės galvojate, planuojate ir bandote ieškoti būdų, kaip išvengti potencialių klaidų. Na, bent aš taip stengiuosi :) Ir padarau testinį modelį iš paprastų, kartais ir keistokų medžiagų, dėl kurio per daug galvos neskauda.

Toks ir buvo šios suknelės tikslas. Gaminta ji iš šauniosios avyčių vilnos, lietuviškų Angoros triušio pūkų, gryno kašmyro, visai nepasiteisinusio kaip prabangus priedas į voratinklį, visokiausių šilko atraižų ir lengvos retos medvilnės. Bet taip jau išėjo, kad šis eksperimentas klientei atrodė kaip visai nebloga antros vestuvių dienos dienos suknytė.

Pirmo sniego mintys. Mėlynai aguoninės.

Kai kas šiandien džiaugėsi pirmu sniegu, o man tik vasarą norisi atsiminti (nesu šalčio fanė ir niekad nebūsiu). O per ją daug visko nutiko... Ir vienas geriausių dalykų - pažintis su tikrai išskirtine nuotaka. Man apskritai patinka, kai žmonės turi aiškią viziją, kokių nori savo vestuvių, bet kai tos vestuvės tokios jaukios, nuoširdžios ir autentiškos, mano širdelė tesugeba šokinėti iš džiausmo. Linkiu, kad ramybė ir subtilus pasitikėjimas, kuris mane labiausiai sužavėjo bendraujant su šia šaunia kliente, nenustotų žavėti ir jaunikio bei laimė jaunavedžius lydėtu visur visur. Na, o sau tik daugiau tokių klienčių :) Čia išankstinis prašymas Kalėdų seneliui.

Už nuotraukas dėkui Saulės Pievos komandai.

Laiko mašinų prisižiūrėjusi susimąsčiau...

Šiandien su artimu draugu diskutavome visoms rankdarbininkėms svarbia tema - socialinių tinklų įtaka. Matau, kad dauguma siejančių savo ateitį su profesionaliu kūrybiniu keliu turi bent po vieną iš šiuo metu populiarių socialinių tinklų ir tinklaraštį. Dažniausiai po kelis :) Ir kažkaip randa laiko tvytinti, dalintis naujienomis feisbuke, paskelbti po kokią kūrybinio proceso ar dar nebaigto produkto nuotrauką. Visi, kas tai darėte, žinote kiek laiko reikalauja rimtesnis (turiniu, ne tik nuotraukomis) įrašas tinklaraštyje.
Prisipažinsiu, iš prigimties labai jau intravertiškos natūros žmogėnui, ne viskuo linkusiam dalintis, kartais gana sunku suvokti, kokia to prasmė. Matau daug pasidalinimų informacija, nuo kurios man nei šilta, nei šalta, o ir nebaigtų produktų nuotraukos netvarkoje manęs "neuždega" jų pirkti. O kiekvienos parduotuvės prasmė yra parduoti produktus. Tai gal geriau jau parodyti tikrai dailiai pateiktą gaminį aplinkoje, kuri jo neužgožia? 
Visa "socialinė veikla" siaubingai ryja laiką. Ką dar per tą laiką galėtumėte padaryti? Žinau, ką aš labiau norėčiau veikti - paeksperimentuoti su dar nebandytomis medžiagomis, nuvelti labai keistą, dar nepažįstamą modelį ar galų gale pasidaryti suknelę, skirtą eiti į darbą. Daug mieliau tuo laiku užsiimčiau nevaržoma kūryba, nemąstydama apie jos pardavimą, praktinį pritaikymą ar nieką kitą. Be fakto, kad tai labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir nerimo, taip kartais gimsta patys geriausi kūriniai. Taip, nieko nesitikint ir atsipalaidavusia galva imantis mylimos veiklos. Kaip manote, ar labai naivu tikėtis, jog tai ne ką prastesnis kelias į sėkmę negu virtualios pažintys?

Baltas plonumas

Pastaruoju metu darbavausi su lengvumu, naujomis faktūromis, naujomis medžiagomis, voratinklio technika. Labai mėgtu lengvučius veltinius, o tai nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo.

Štai kaip sekėsi :)

Darbo kainavo tikrai nemažai. Rankytės muilo prisigėrė tiek, kad jokia mikroflora ant jų nebeišgyventų, bet užtat jau nebebijau vestuvinių užsakymų :) Visos norinčios kažko gaivaus ir išskirtinio, vasariškai plono ir dailaus,  galite drąsiai rašyti man.

Saulės malonumai

Turiu šiek tiek naujienų ir vasariškų nuotaikų, kai tesinori vartytis prieš saulę ir... na, kiekvienas jau skirtingų dalykų nori :) aš tada svajoju apie serbentų kokteiliuką.

Nuotraukos iš paskutinės fotosesijos su netikėtais aksesuarais ir gyvuliuku, labai šauniai prisiderinusiu prie korseto.

Feniksas

Sekantys mano darbus turbūt kažkur jau bus tai matę. Taip, atmintėlė jūsų neapgauna. Jūs jau tikrai matėte šią suknytę.

Ji perėjo gana nemažai transformacijų, kol pasiekė savo tikrąją formą. Teko taisyti kai kuriuos sumanymus, vėl formuoti, karpyti, dažyti... ir dabar ji jau galutinai subrendusi.It tikras feniksas kyla iš pelenų :)

Natūrali ežiuko suknelė

Kad jau rodausi, tai reikia ir nepasišiukšlinti.

Šią keistą, bet man labai patinkančią, suknią gaminau žiemą, svajodama apie pavasarį. Tada tai buvo tiesiog asimetriška natūralių spalvų suknelė. Na, gražu, bet kai būtent tą ir mintyji didžiumą laiko, gyvas gaminys jau nebepribloškia.  Dabar vėl matant nuotraukas rodosi, kad šioji tapo tiltu , jungiančių žiemos eleganciją bei troškimą sulaukus pavasario nerūpestingai lėkti laukais.

Pati suknytė velta iš mano mėgstamiausios merino vilnelės, laukinio šilko, retos medvilnės bet mezginukų, kurių taip norisi, kai lauke vėsu ir pilka. Dažyta visiškai natūraliai, pamerkta maudytis svogūnų lukštų nuovire.

Žalia žalia. Taip, vėl žalia.

Gavau pavasarį pagulėti lovoje su daug daug arbatos, imbiero, tablečių ir dar keliais puodais arbatos, pasidairiau po FB ir kitus socialinius tinklapius, prisižiūrėjau daugybę kitų menininkių gaminių ir supratau, kad ir pačiai laikas šį tą ištraukti į dienos (na, tiksliau ekranų) šviesą.

Štai ir traukiu. Ši suknytė buvo gaminta labai spontaniškai, bet pavyko daug geriau nei tikėjausi. Plonytė plonytė, gaivi, vasariška, valiūkiškai seksuali ir labai žavi, kaip ir modelis Diana, ant kurios bet koks veltinis žiūrisi labai gerai.

 

Pavasaris pavasarėlis!

Saulytei vis dažniau spiginat pro langą nuo ankstyvo ryto, pavasarį pamatau gana greitai. O štai su pojūčiu jau kas kita...  Paprastai po ilgos ir niūrios žiemos sunkius ledus viduje ištirpdyti prireikia laiko, daug kavos ir valios pastangų.
Pagaliau jaučiuosi pabudusi. Man pavasaris - atgimimas, atsinaujinimas, džiugus naujovių troškulys ir drąsa jas įgyvendinti net apie tai nesusimąstant. Nors ir laikau save daugiau miesto žmogumi, instinktyviai sezonų kaitą jaučiu. Ir nesitveriu džiaugsmu, matydama vis daugiau patenkintų šuneliokų, trumpėjančių merginų sijonukų, iš spintų traukiamų spalvingesnių apdarų ir, žinoma, pumpurus!
na, gana išvedžiojimų :) su tikrų tikriausiu pavasariu visus!

Pavasario pasaka - žalia žalia, kur dairais.

Pavasarinėmis nuotaikomis sutinku ankstyvą rytą. Man tai labai neįprasta, bet taip jau sutapo. Priverstinį kėlimąsi išnaudojau naudingai, pabaigiau tvarkytis nuotraukas, prasišlaviau etsio parduotuvę, palepinau pilvelį mėtų arbata...
Galiu pasidalinti dar keliomis nuotraukomis iš paskutinės fotosesijos, už kurią esu labai dėkinga Dariui ir Dianai.

Ledas ir violetinė. Neišskiriama porelė.

Gaminau šią suknutę kaip bandymą gerokai didesniam projektui, ir išmokau kelių dalykų.
1. Niekada nenaudoti neplautų, nevalytų ir labai šauniai atrodančių avyčių garbanų jautriaodėms dėvėtojoms. Atrodo labai gražiai, bet pati teištvėriau tokią vilnos "glamonę" 20 minučių. Gerai, kad ne visus gamta taip apdovanojo.
2. Niekada nepasiduoti. Kalbant tiesiau, nenurašyti ne iki galo atitinkantį lūkesčius darbą į broką. Su šiokiais tokiais patobulinimais suknytė tapo beveik tokia, su kuria nelabai noriu atsisveikinti.
3. Ledas ir drąsūs žmonės vieni geriausių dalykų nuotraukoms. Taip taip, čia ne plastikas, imituojantis ledą - ta švelniai graublėta, netolygiai pilkšva faktūra man tikras atradimas. Didžiulio DĖKUI nusipelnė ir Bernadeta, pasiryžusi didmoteriškai pasistaipyti lauke, esant tik -5 laipsniams.

Moteriškas žavesys

Ne paslaptis, bet kokios formos kūryba yra puikus laisvalaikio praleidimo būdas.
Ir ką tik suradau žodžius vienai iš esminių neblėstančio kūrybos žavesio paslapčių. Juk nusivesdama eksperimentų keliu ji leidžia apie save sužinoti šį tą naujo, o tai visad netikėta.
Šiaip aš lieku abejinga baisiai madingiems hipiškiems raštas, gėlėms, margaspalviams ryškiems audiniams, bet kažkodėl šiam medvilniniam plazdančiam sijonui neatsispyriau, tada papirko tamsiai raudona spalva. Po kurio laiko voliojimosi dėžėse ( taip, mano gaminiams audiniai turi subręsti, kad būtų pamatyti ir panaudoti) pastebėjau ir suvėliau jį į žavią valiūkišką suknytę.

Ir ką gi atradau apie save? Kad ji man patinka! Kad net ežiukas (taip, tas spygliuotas dažniausiai juodas padaras) mielai dėvėtų gėlėtą suknelę, nes su ja jaučiasi puikiai ir švelnų, romantišką moteriškumą priima kaip pliusą.

 

Naujųjų metų poreikis

Gaminau šią  mini kolekciją, įkvėpta natūralumo, fėjų, pasakų ir fantastikos, o besidairydama pro langą supratau, kad spalvelės yra labai labai natūralios ir realistiškos. Teko kiek artimiau pabendrauti su augaliniais dažais, žaliai rudomis, pilkomis bei sunkiai apbūdinamomis rusvomis medžiagomis, madingu kontaktiniu dažymu (liaudiškai vadinamu eko printais) ir man visai patiko! Nors mano gaminiai ir pasižymi sodriomis, ryškiomis spalvomis, matyt toks periodas. Gal čia žiemos įtaka ar pilkas ruduo savo padarė, kad jau beveik norisi subtilių pastelių, rudos spalvos, įvairiausių natūralių faktūrų bei... naujovių. Taip, kažko, ko nepažįstu, ir kas neįpareigoja sublizgėti.
 Gal taip besiartinatys nauji metai mane veikia? Ateitis parodys.
O kol kas galiu parodyti dabartį, vieną iš man artimiausių naujosios kolekcijos darbų.