Saulės malonumai

Turiu šiek tiek naujienų ir vasariškų nuotaikų, kai tesinori vartytis prieš saulę ir... na, kiekvienas jau skirtingų dalykų nori :) aš tada svajoju apie serbentų kokteiliuką.

Nuotraukos iš paskutinės fotosesijos su netikėtais aksesuarais ir gyvuliuku, labai šauniai prisiderinusiu prie korseto.

Feniksas

Sekantys mano darbus turbūt kažkur jau bus tai matę. Taip, atmintėlė jūsų neapgauna. Jūs jau tikrai matėte šią suknytę.

Ji perėjo gana nemažai transformacijų, kol pasiekė savo tikrąją formą. Teko taisyti kai kuriuos sumanymus, vėl formuoti, karpyti, dažyti... ir dabar ji jau galutinai subrendusi.It tikras feniksas kyla iš pelenų :)

Natūrali ežiuko suknelė

Kad jau rodausi, tai reikia ir nepasišiukšlinti.

Šią keistą, bet man labai patinkančią, suknią gaminau žiemą, svajodama apie pavasarį. Tada tai buvo tiesiog asimetriška natūralių spalvų suknelė. Na, gražu, bet kai būtent tą ir mintyji didžiumą laiko, gyvas gaminys jau nebepribloškia.  Dabar vėl matant nuotraukas rodosi, kad šioji tapo tiltu , jungiančių žiemos eleganciją bei troškimą sulaukus pavasario nerūpestingai lėkti laukais.

Pati suknytė velta iš mano mėgstamiausios merino vilnelės, laukinio šilko, retos medvilnės bet mezginukų, kurių taip norisi, kai lauke vėsu ir pilka. Dažyta visiškai natūraliai, pamerkta maudytis svogūnų lukštų nuovire.

Prabangos kerai

Sekantiems mano darbus ne paslaptis, jog mėgstu labai įvairias medžiagas nuo paprasčiausių medvilninių marlių, stambiaakių, minkštų akrilo šalikų iki visiškai pigios ir sunkiai nusakomos "sintetikos". Viską, kas tik patraukia mano akį naujesne, ne tokia įprasta faktūra aš išbandau. Tačiau šį kartą noriu parašyti ne apie "medžiagizmą".
 Pastaruoju metu daugiau teko susidraugauti su rimtesnėmis, brangesnėmis iš jų. Kartais tikrai jausdavausi, jog vilna tėra prieskonis prie šilko, o ne atvirkščiai :) Vis tik šilkas savo magiją paskleidžia kiekvieną kartą prisilietus - toks įvairus, glotnus, nepastovus bei subtilus yra. Švelniai blizgus ir daug tvirtesnis, nei atrodo. Tai pats tvirčiausias natūralus baltyminis pluoštas, kuriam lygios alternatyvos žmogus dar nerado. Nenuostabu, jog tokia stebuklinga medžiaga paklūsta kiekvienam vėlėjos įgeidžiui ir tiesiog užburia savo prabanga, tuo grynu rafinuotumu, kuriam neprilygsta niekas.

Šis voratinklis gamintas iš daug gryno šilko, maloniai glostančio odą bei suteikiančio trapiai atrodančiam šaliui tvirtumo, lietuviško lino, maišyto su laukiniu grynu šilku, vilnelės, moherinių siūlų ir truputėlio vilnos, viską suklijuonačios į vientisą gaminį.

 

 Toks prabangus derinys man tikrai labai patiko, tad eksperimentavau toliau su šilko rūšimo, apdirbimo būdu, kiekiu, traukimosi procentu... visokiomis vėlėjų gudrybėmis, sveikam (taip, teisingai mane supratote) žmogui skambančiomis kaip raganų paistalai. Taip pat atsiminiau dėžėse stovinčias švarutėles baltutėles natūraliai blizgias moheros garbanytes, Wenslaydale garbanas, neįtikėtinai švelnų minkštutėlį mišinuką, kuriame avies vilnos nei plauko nėra... Tik jaunučio kupranugario povilnė, šukuojama rankomis, lamos pūkai bei balčiausias kultūrinių Bombyx šilkverpių rūšies kultūrinis šilkas.

Dirbant su tokiomis medžiagomis tiesiog savaime prisigeri to rafinuotumo. Nekantrauju tęsti eksperimentus su kitokiu šilku, tikru kašmyru, kuris visai netikėtai iš dangaus nusileido ir angoros triušiukų pūkais.

Naujųjų metų poreikis

Gaminau šią  mini kolekciją, įkvėpta natūralumo, fėjų, pasakų ir fantastikos, o besidairydama pro langą supratau, kad spalvelės yra labai labai natūralios ir realistiškos. Teko kiek artimiau pabendrauti su augaliniais dažais, žaliai rudomis, pilkomis bei sunkiai apbūdinamomis rusvomis medžiagomis, madingu kontaktiniu dažymu (liaudiškai vadinamu eko printais) ir man visai patiko! Nors mano gaminiai ir pasižymi sodriomis, ryškiomis spalvomis, matyt toks periodas. Gal čia žiemos įtaka ar pilkas ruduo savo padarė, kad jau beveik norisi subtilių pastelių, rudos spalvos, įvairiausių natūralių faktūrų bei... naujovių. Taip, kažko, ko nepažįstu, ir kas neįpareigoja sublizgėti.
 Gal taip besiartinatys nauji metai mane veikia? Ateitis parodys.
O kol kas galiu parodyti dabartį, vieną iš man artimiausių naujosios kolekcijos darbų. 

 

Vasara vasarėle..

Gaminau šią rankinę per karštas dienas, kai didžiuma lietuvių iškepę drybso nevaliodama pasikelti nuo sofos. Tai  matyti iš kolorito, primenančio išdegusią dykumą, jaukių bambukinių rankenų.

Visa kita man labai būdinga, ir jau beveik nebereikalinga pabrėžti - faktūrų margumynas, ežiukiškas  dydis (talpus ir ne per didelis), dėmesys patogumui ir praktiškumui.

Ir kažkodėl nei rašymas, nei kitų nuotraukų žiūrėjimas nenumaldo besibaigiančios vasaros ilgesio...  na, tikėkimės ruduo - veltinių sezonas - atneš kitokių smagumynų.

Vidinė motyvacija

Veltinis, pramynęs kelią į rankdarbininkių  širdeles Lietuvoje tapo labai populiarus ir, sakyčiau, tik populiarėja. Mokyklose vaikai supažindinami su vėlimu per darbelių pamokas, vis dažniau gatvėse ir namuose galima pamatyti drabužių, rankinių, aksesuarų, ir tai nieko nebestebina. Kaip reiškinys tai turi svarbių pliusų - didėjanti medžiagų pasiūla, informacijos srautas, vis dažniau užklystančios aukšto lygio mokytojos, žvėriškas vėlėjų tobulėjimas, paremtas sveika konkurencija ir nuolatiniu kitų autorių darbų sekimu bei analizavimu. Kaip ir kiekvienas poliarus dalykas, šis turi ir ne tokią šviesią pusę. Kažkodėl, kai tokie dvasingi dalykai kaip rankų darbo gaminiai, tampa labai labai dažni ir pasiekiami, jų ypatingumas ima blankti nes... mmhm, o kas dabar nevelia? Tai neretai tampa TIK pragyvenimo šaltiniu arba amatu visai be dvasios, įkvėpimo ir tik dėl to, kad tai jau yra darbas. Visai neseniai Viltės straipsnis privertė susimastyti apie savąją motyvaciją velti, kaip ir kiekvieną kartą susitikus su tikrai aistringomis veltinio maniakėmis, kurių, ačiū Visatai, Dievui ar kam tik nori, turiu laimės pažinoti.
Na, ir kodėl, sakysite? Nes tai jau mano dalis. Juk nesusimąstai, kodėl turi galvą. Vėlimas man įkūniją tiesiog būtiną saviraišką, būtent tai, ko reikia tokiam nepastoviam žmogėnui. Tai ir meniškumo pliūpsnis, ir improvizacija, derinama su gana konkrečia technologija, puiki erdvė naujovėms ir eksperimentų poreikiui išpildyti, ir kruopštumas, ir sportas, ir praktiški gaminiai, kuriuos vis tiek reikėtų turėtų.

Neseniai aplankyti mokymai privertė pažvelgti į visą vėlimo procesą kiek kitaip. Iki tol man tai buvo etapai - nors ir visi savaip malonūs, bet vis tik etapai, galiausiai duodantys rezultatą. Dabar jie liejasi į vientisesnę visumą, įsipina vis daugiau laisvės, atsipalaidavimo, vis mažiau mąstau apie galimas klaidas, kurias įgūdis jau leidžia nuspėti, ir vis daugiau eksperimentuoju nemastydama apie pasekmes. Darydama paskutiniąsias sukneles taip įsijaučiau  ir po nerūpestingo maudymosi vilnos pūkuose, mirkimo muilo putų pelkėje, jau rankose turėjau suformuotą gaminį, ir suvokiau, jog visiškai užsimiršau laike. Ar tai ne žaviausia?
Ir į tokius beveik trancendentinius potyrius įstūmė būtent šį suknelė, gyvas įdėjos įverpimo į  materialų daiktą prototipas, turbūt dar ilgai liksiantis labai artimas.

Miškinis Miškinis

Kaprizingas kaip lietuviška vasara, lengvas ir vietomis sunkesnis sijonas pavyko kaip tik koks ir norėjau. Ne taip dažnai taip nutinka, jei atvirai. O gimė visai nesudėtingai - vieną saulėtą rytą atsibudau su tokiu užsidegimu velti, kad net arbatai nespėjus atvėsti jau buvau radusi visas reikiamas medžiagas. Paprastai neskubiai ir atsakingai atlieku šį kompozicijos etapą, bet tądien labai lengvai suderėjo chaki spalvos senokai taupytas sijonas, ryškiai žali audiniai, visad po ranka esanti mėgstamiausia plonytė natūraliai balta merino vilna ir Tussah laukinis šilkas. Nuvėlus gautas rezultatas pasirodė nevientisas, truputį blankokas,  tad iš karto ir dažais palaisčiau.
O kai atėjo laikas plauti, mano akelės džiaugėsi vis labiau ir labiau. Į rankomis suveltą medžiagą spalvos sugėrė tiesiog puikiai ir sukėlė tokį ryškų miško paklotės įspūdį, kad net samanų ir drėgmės kvapas, rodos, pasklido. Truputėlį prisilietus siuvėjai, sijonas jau tobulai gulė ant klientės  figūros ir iškeliavo pradėti savo, kaip atskiro tvarinio, gyvenimo.

 

Nuotraukos buvo darytos pasiduodant tos akimirkos nuotaikai, kaip ir visą laiką nuo pat sijono užsimezgimo, tad, manau, puikiai atitinka jo dvasią - nerūpestingai chaotišką, lengvą ir su lietuviško rimtumo doze.

Perlipti save

Labai smagu kartais imti ir padirbėti su sau neįprastomis spalvomis, tai tarsi išsūkis, kai turi perlipti save. Smagiausia, kad jis labai atžviežina galvą ir priverčia naujai permąstyti savo mėgstamus spalvų derinius, medžiagas, faktūras... Kartais net ryžtis visiškai, rodos, beprotiškiems eksperimentams, kurie pavyksta ne tokie jau ir ekstravagantiški, kaip tikėtasi. Šia rankine pati labai džiaugiuosi - tiek netikėtai pavykusiu labai organišku dekoru, tiek tvirtumu, standumu. Pasidžiaukite ir jūs :)

Moteriška magija

Sako, tikros moterys turi būti įsimylėję batus. Kita populiari teorija skirto  mus į batų moteris ir rankinių moteris. Betvarkant spintą ir prikauptų kūrybinių lobių atsargas man labai aišku pasidarė, kad batų užtenka turėti dvejus skirtingus, o štai rankinės - kita istorija :) Kelios dėvėjimui skirtingoms progoms, kuprinė ir maža kuprinytė, o dar kur pagamintos iš stipraus impulso sukurti kažką naujo ir laukiančios savo pirkėjos... Tegaliu pasakyti ( net ir nebūdama rankinių manijos apimta, kaip dabar ir yra), jog rankinės man vienas iš stipriausių ir charizmatiškiausių  moteriškumo pavidalų.

Vienintelė priežastis, kodėl jų negaliu prigaminti tiek daug, yra didelė medžiagų savikaina, dar didesnis iššūkis rankų odai ir tikrai nemažai įvairaus darbo, kad baigta rankinė būtų ne tik graži ir originalumu traukianti aplinkinių žvilgsnius, bet ir ilgaamžė ir patogi dėvėti. Vienas iš paskutinių man naujų modelių kaip tik toks ir pavyko.