Pirmo sniego mintys. Mėlynai aguoninės.

Kai kas šiandien džiaugėsi pirmu sniegu, o man tik vasarą norisi atsiminti (nesu šalčio fanė ir niekad nebūsiu). O per ją daug visko nutiko... Ir vienas geriausių dalykų - pažintis su tikrai išskirtine nuotaka. Man apskritai patinka, kai žmonės turi aiškią viziją, kokių nori savo vestuvių, bet kai tos vestuvės tokios jaukios, nuoširdžios ir autentiškos, mano širdelė tesugeba šokinėti iš džiausmo. Linkiu, kad ramybė ir subtilus pasitikėjimas, kuris mane labiausiai sužavėjo bendraujant su šia šaunia kliente, nenustotų žavėti ir jaunikio bei laimė jaunavedžius lydėtu visur visur. Na, o sau tik daugiau tokių klienčių :) Čia išankstinis prašymas Kalėdų seneliui.

Už nuotraukas dėkui Saulės Pievos komandai.

Feniksas

Sekantys mano darbus turbūt kažkur jau bus tai matę. Taip, atmintėlė jūsų neapgauna. Jūs jau tikrai matėte šią suknytę.

Ji perėjo gana nemažai transformacijų, kol pasiekė savo tikrąją formą. Teko taisyti kai kuriuos sumanymus, vėl formuoti, karpyti, dažyti... ir dabar ji jau galutinai subrendusi.It tikras feniksas kyla iš pelenų :)

Nelietuviškai lietuviška suknelė

Matyt, mintys tyliai, ramiai ir stabiliai besikerojančios mano galvelėje, taip neapibrėžiamai, kad net pati to nesupratau, vis tik randa kelią į paviršių.

Vėliau šią suknelę visai apie Lietuvą nemąstydama, nes užsakymas reikalavo mėlynų, žydrų atspalvių. Ji su nemažai netikėtų trikdžių stūmėsi savo kelią į viešumą, ir, kai su modeliu Ingrida išėjome fotografuotis, visai netyčia nuo lūpų nuslydo komentaras: "Kaip tautiniai drabužiai, tik nelietuviškomis spalvomis marginti".
Ir voila - labai taikliai įvardijo ir mano mintis apie tai. Dizainas, ilgis, sudėjimas bei patogumas tikrai primena lietuvių liaudišką moterišką suknelę, o su galvos aksesuaru tie įspūdžiai tik sustiprėja.

Tad dalinuosi ir su jumis, blogo skaitytojos, ir labai laukiu nuomonės. Ar ir jums taip atrodo?