Mano vienintelė ir nepakartojama. Juoda.

Visa istorija tokia: norėjau išskirtinės vestuvinės suknelės, kurią mielai dėvėčiau pati. Ir ką sau manote, knisausi internete gana nemažai ir visos neįtiko. Teliko pasidaryti, nors vestuvių dar ir neplanuoju. Ir su didžiule meile gotiškai estetikai aptuštinau savo šilko atsargas, suglosčiau, suvėliau, nudažiau ir va... Dabar laukiu progos, kur ją apsirengti.

Su Darius Juodka Photography ir Akvilės rankytėmis bei akytėmis, pagaliau galiu ją pristatyti!

Baltas plonumas

Pastaruoju metu darbavausi su lengvumu, naujomis faktūromis, naujomis medžiagomis, voratinklio technika. Labai mėgtu lengvučius veltinius, o tai nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo.

Štai kaip sekėsi :)

Darbo kainavo tikrai nemažai. Rankytės muilo prisigėrė tiek, kad jokia mikroflora ant jų nebeišgyventų, bet užtat jau nebebijau vestuvinių užsakymų :) Visos norinčios kažko gaivaus ir išskirtinio, vasariškai plono ir dailaus,  galite drąsiai rašyti man.

Feniksas

Sekantys mano darbus turbūt kažkur jau bus tai matę. Taip, atmintėlė jūsų neapgauna. Jūs jau tikrai matėte šią suknytę.

Ji perėjo gana nemažai transformacijų, kol pasiekė savo tikrąją formą. Teko taisyti kai kuriuos sumanymus, vėl formuoti, karpyti, dažyti... ir dabar ji jau galutinai subrendusi.It tikras feniksas kyla iš pelenų :)

Natūrali ežiuko suknelė

Kad jau rodausi, tai reikia ir nepasišiukšlinti.

Šią keistą, bet man labai patinkančią, suknią gaminau žiemą, svajodama apie pavasarį. Tada tai buvo tiesiog asimetriška natūralių spalvų suknelė. Na, gražu, bet kai būtent tą ir mintyji didžiumą laiko, gyvas gaminys jau nebepribloškia.  Dabar vėl matant nuotraukas rodosi, kad šioji tapo tiltu , jungiančių žiemos eleganciją bei troškimą sulaukus pavasario nerūpestingai lėkti laukais.

Pati suknytė velta iš mano mėgstamiausios merino vilnelės, laukinio šilko, retos medvilnės bet mezginukų, kurių taip norisi, kai lauke vėsu ir pilka. Dažyta visiškai natūraliai, pamerkta maudytis svogūnų lukštų nuovire.

Žalia žalia. Taip, vėl žalia.

Gavau pavasarį pagulėti lovoje su daug daug arbatos, imbiero, tablečių ir dar keliais puodais arbatos, pasidairiau po FB ir kitus socialinius tinklapius, prisižiūrėjau daugybę kitų menininkių gaminių ir supratau, kad ir pačiai laikas šį tą ištraukti į dienos (na, tiksliau ekranų) šviesą.

Štai ir traukiu. Ši suknytė buvo gaminta labai spontaniškai, bet pavyko daug geriau nei tikėjausi. Plonytė plonytė, gaivi, vasariška, valiūkiškai seksuali ir labai žavi, kaip ir modelis Diana, ant kurios bet koks veltinis žiūrisi labai gerai.

 

Pavasaris pavasarėlis!

Saulytei vis dažniau spiginat pro langą nuo ankstyvo ryto, pavasarį pamatau gana greitai. O štai su pojūčiu jau kas kita...  Paprastai po ilgos ir niūrios žiemos sunkius ledus viduje ištirpdyti prireikia laiko, daug kavos ir valios pastangų.
Pagaliau jaučiuosi pabudusi. Man pavasaris - atgimimas, atsinaujinimas, džiugus naujovių troškulys ir drąsa jas įgyvendinti net apie tai nesusimąstant. Nors ir laikau save daugiau miesto žmogumi, instinktyviai sezonų kaitą jaučiu. Ir nesitveriu džiaugsmu, matydama vis daugiau patenkintų šuneliokų, trumpėjančių merginų sijonukų, iš spintų traukiamų spalvingesnių apdarų ir, žinoma, pumpurus!
na, gana išvedžiojimų :) su tikrų tikriausiu pavasariu visus!

Pavasario pasaka - žalia žalia, kur dairais.

Pavasarinėmis nuotaikomis sutinku ankstyvą rytą. Man tai labai neįprasta, bet taip jau sutapo. Priverstinį kėlimąsi išnaudojau naudingai, pabaigiau tvarkytis nuotraukas, prasišlaviau etsio parduotuvę, palepinau pilvelį mėtų arbata...
Galiu pasidalinti dar keliomis nuotraukomis iš paskutinės fotosesijos, už kurią esu labai dėkinga Dariui ir Dianai.

Ledas ir violetinė. Neišskiriama porelė.

Gaminau šią suknutę kaip bandymą gerokai didesniam projektui, ir išmokau kelių dalykų.
1. Niekada nenaudoti neplautų, nevalytų ir labai šauniai atrodančių avyčių garbanų jautriaodėms dėvėtojoms. Atrodo labai gražiai, bet pati teištvėriau tokią vilnos "glamonę" 20 minučių. Gerai, kad ne visus gamta taip apdovanojo.
2. Niekada nepasiduoti. Kalbant tiesiau, nenurašyti ne iki galo atitinkantį lūkesčius darbą į broką. Su šiokiais tokiais patobulinimais suknytė tapo beveik tokia, su kuria nelabai noriu atsisveikinti.
3. Ledas ir drąsūs žmonės vieni geriausių dalykų nuotraukoms. Taip taip, čia ne plastikas, imituojantis ledą - ta švelniai graublėta, netolygiai pilkšva faktūra man tikras atradimas. Didžiulio DĖKUI nusipelnė ir Bernadeta, pasiryžusi didmoteriškai pasistaipyti lauke, esant tik -5 laipsniams.

Moteriškas žavesys

Ne paslaptis, bet kokios formos kūryba yra puikus laisvalaikio praleidimo būdas.
Ir ką tik suradau žodžius vienai iš esminių neblėstančio kūrybos žavesio paslapčių. Juk nusivesdama eksperimentų keliu ji leidžia apie save sužinoti šį tą naujo, o tai visad netikėta.
Šiaip aš lieku abejinga baisiai madingiems hipiškiems raštas, gėlėms, margaspalviams ryškiems audiniams, bet kažkodėl šiam medvilniniam plazdančiam sijonui neatsispyriau, tada papirko tamsiai raudona spalva. Po kurio laiko voliojimosi dėžėse ( taip, mano gaminiams audiniai turi subręsti, kad būtų pamatyti ir panaudoti) pastebėjau ir suvėliau jį į žavią valiūkišką suknytę.

Ir ką gi atradau apie save? Kad ji man patinka! Kad net ežiukas (taip, tas spygliuotas dažniausiai juodas padaras) mielai dėvėtų gėlėtą suknelę, nes su ja jaučiasi puikiai ir švelnų, romantišką moteriškumą priima kaip pliusą.

 

Naujųjų metų poreikis

Gaminau šią  mini kolekciją, įkvėpta natūralumo, fėjų, pasakų ir fantastikos, o besidairydama pro langą supratau, kad spalvelės yra labai labai natūralios ir realistiškos. Teko kiek artimiau pabendrauti su augaliniais dažais, žaliai rudomis, pilkomis bei sunkiai apbūdinamomis rusvomis medžiagomis, madingu kontaktiniu dažymu (liaudiškai vadinamu eko printais) ir man visai patiko! Nors mano gaminiai ir pasižymi sodriomis, ryškiomis spalvomis, matyt toks periodas. Gal čia žiemos įtaka ar pilkas ruduo savo padarė, kad jau beveik norisi subtilių pastelių, rudos spalvos, įvairiausių natūralių faktūrų bei... naujovių. Taip, kažko, ko nepažįstu, ir kas neįpareigoja sublizgėti.
 Gal taip besiartinatys nauji metai mane veikia? Ateitis parodys.
O kol kas galiu parodyti dabartį, vieną iš man artimiausių naujosios kolekcijos darbų. 

 

Gintaras

Turbūt tai nebus naujiena nei vienam kuriančiam žmogui, bet mane ( ne tik, kiek girdėjau ) apima visokie smulkūs kūrybiniai "apsėdimai". Kai kurios spalvos ima turėti daug gilesnį efektą nei įprastai, žiūrėk, apsidairiusi savo dėžėse pamatai daugybę žalsvų įvairiausių medžiagėlių. Kartais medžiagos, prie kurių prisiliesti net nebūtina, ima žadina tiek daug įvairių gaminių, kad net nebežinai nuo ko pradėti. Net kai kurie žmonės taip traukia, kad nejučia imi galvoti kokios formos būtų rankinė, labiausiai jį atspindinti.
Šį kartą taip nutiko su gintaru. Buvau apžavėta netolygios, negrynos geltonos  spalvos, jo formų įvairovės, to neįtikėtinai stipraus natūralaus grožio, sklindančio iš gintaro gabalėlio. Aplankiau ne vieną muziejų ir gintaro dirbinių galeriją, ir taip man įsileidžiant gintaro dvasią galvon, formavosi šį suknelė.