2014 m. kovo 29 d., šeštadienis

Pavasaris pavasarėlis!

Saulytei vis dažniau spiginat pro langą nuo ankstyvo ryto, pavasarį pamatau gana greitai. O štai su pojūčiu jau kas kita...  Paprastai po ilgos ir niūrios žiemos sunkius ledus viduje ištirpdyti prireikia laiko, daug kavos ir valios pastangų.
Pagaliau jaučiuosi pabudusi. Man pavasaris - atgimimas, atsinaujinimas, džiugus naujovių troškulys ir drąsa jas įgyvendinti net apie tai nesusimąstant. Nors ir laikau save daugiau miesto žmogumi, instinktyviai sezonų kaitą jaučiu. Ir nesitveriu džiaugsmu, matydama vis daugiau patenkintų šuneliokų, trumpėjančių merginų sijonukų, iš spintų traukiamų spalvingesnių apdarų ir, žinoma, pumpurus!
na, gana išvedžiojimų :) su tikrų tikriausiu pavasariu visus!










2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Pavasario pasaka - žalia žalia, kur dairais.

Pavasarinėmis nuotaikomis sutinku ankstyvą rytą. Man tai labai neįprasta, bet taip jau sutapo. Priverstinį kėlimąsi išnaudojau naudingai, pabaigiau tvarkytis nuotraukas, prasišlaviau etsio parduotuvę, palepinau pilvelį mėtų arbata...
Galiu pasidalinti dar keliomis nuotraukomis iš paskutinės fotosesijos, už kurią esu labai dėkinga Dariui ir Dianai.






2014 m. kovo 19 d., trečiadienis

Prabangos kerai

Sekantiems mano darbus ne paslaptis, jog mėgstu labai įvairias medžiagas nuo paprasčiausių medvilninių marlių, stambiaakių, minkštų akrilo šalikų iki visiškai pigios ir sunkiai nusakomos "sintetikos". Viską, kas tik patraukia mano akį naujesne, ne tokia įprasta faktūra aš išbandau. Tačiau šį kartą noriu parašyti ne apie "medžiagizmą".
 Pastaruoju metu daugiau teko susidraugauti su rimtesnėmis, brangesnėmis iš jų. Kartais tikrai jausdavausi, jog vilna tėra prieskonis prie šilko, o ne atvirkščiai :) Vis tik šilkas savo magiją paskleidžia kiekvieną kartą prisilietus - toks įvairus, glotnus, nepastovus bei subtilus yra. Švelniai blizgus ir daug tvirtesnis, nei atrodo. Tai pats tvirčiausias natūralus baltyminis pluoštas, kuriam lygios alternatyvos žmogus dar nerado. Nenuostabu, jog tokia stebuklinga medžiaga paklūsta kiekvienam vėlėjos įgeidžiui ir tiesiog užburia savo prabanga, tuo grynu rafinuotumu, kuriam neprilygsta niekas.

Šis voratinklis gamintas iš daug gryno šilko, maloniai glostančio odą bei suteikiančio trapiai atrodančiam šaliui tvirtumo, lietuviško lino, maišyto su laukiniu grynu šilku, vilnelės, moherinių siūlų ir truputėlio vilnos, viską suklijuonačios į vientisą gaminį.









 Toks prabangus derinys man tikrai labai patiko, tad eksperimentavau toliau su šilko rūšimo, apdirbimo būdu, kiekiu, traukimosi procentu... visokiomis vėlėjų gudrybėmis, sveikam (taip, teisingai mane supratote) žmogui skambančiomis kaip raganų paistalai. Taip pat atsiminiau dėžėse stovinčias švarutėles baltutėles natūraliai blizgias moheros garbanytes, Wenslaydale garbanas, neįtikėtinai švelnų minkštutėlį mišinuką, kuriame avies vilnos nei plauko nėra... Tik jaunučio kupranugario povilnė, šukuojama rankomis, lamos pūkai bei balčiausias kultūrinių Bombyx šilkverpių rūšies kultūrinis šilkas.





Dirbant su tokiomis medžiagomis tiesiog savaime prisigeri to rafinuotumo. Nekantrauju tęsti eksperimentus su kitokiu šilku, tikru kašmyru, kuris visai netikėtai iš dangaus nusileido ir angoros triušiukų pūkais.