Laiko mašinų prisižiūrėjusi susimąsčiau...

Šiandien su artimu draugu diskutavome visoms rankdarbininkėms svarbia tema - socialinių tinklų įtaka. Matau, kad dauguma siejančių savo ateitį su profesionaliu kūrybiniu keliu turi bent po vieną iš šiuo metu populiarių socialinių tinklų ir tinklaraštį. Dažniausiai po kelis :) Ir kažkaip randa laiko tvytinti, dalintis naujienomis feisbuke, paskelbti po kokią kūrybinio proceso ar dar nebaigto produkto nuotrauką. Visi, kas tai darėte, žinote kiek laiko reikalauja rimtesnis (turiniu, ne tik nuotraukomis) įrašas tinklaraštyje.
Prisipažinsiu, iš prigimties labai jau intravertiškos natūros žmogėnui, ne viskuo linkusiam dalintis, kartais gana sunku suvokti, kokia to prasmė. Matau daug pasidalinimų informacija, nuo kurios man nei šilta, nei šalta, o ir nebaigtų produktų nuotraukos netvarkoje manęs "neuždega" jų pirkti. O kiekvienos parduotuvės prasmė yra parduoti produktus. Tai gal geriau jau parodyti tikrai dailiai pateiktą gaminį aplinkoje, kuri jo neužgožia? 
Visa "socialinė veikla" siaubingai ryja laiką. Ką dar per tą laiką galėtumėte padaryti? Žinau, ką aš labiau norėčiau veikti - paeksperimentuoti su dar nebandytomis medžiagomis, nuvelti labai keistą, dar nepažįstamą modelį ar galų gale pasidaryti suknelę, skirtą eiti į darbą. Daug mieliau tuo laiku užsiimčiau nevaržoma kūryba, nemąstydama apie jos pardavimą, praktinį pritaikymą ar nieką kitą. Be fakto, kad tai labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir nerimo, taip kartais gimsta patys geriausi kūriniai. Taip, nieko nesitikint ir atsipalaidavusia galva imantis mylimos veiklos. Kaip manote, ar labai naivu tikėtis, jog tai ne ką prastesnis kelias į sėkmę negu virtualios pažintys?

Baltas plonumas

Pastaruoju metu darbavausi su lengvumu, naujomis faktūromis, naujomis medžiagomis, voratinklio technika. Labai mėgtu lengvučius veltinius, o tai nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo.

Štai kaip sekėsi :)

Darbo kainavo tikrai nemažai. Rankytės muilo prisigėrė tiek, kad jokia mikroflora ant jų nebeišgyventų, bet užtat jau nebebijau vestuvinių užsakymų :) Visos norinčios kažko gaivaus ir išskirtinio, vasariškai plono ir dailaus,  galite drąsiai rašyti man.

Prabangos kerai

Sekantiems mano darbus ne paslaptis, jog mėgstu labai įvairias medžiagas nuo paprasčiausių medvilninių marlių, stambiaakių, minkštų akrilo šalikų iki visiškai pigios ir sunkiai nusakomos "sintetikos". Viską, kas tik patraukia mano akį naujesne, ne tokia įprasta faktūra aš išbandau. Tačiau šį kartą noriu parašyti ne apie "medžiagizmą".
 Pastaruoju metu daugiau teko susidraugauti su rimtesnėmis, brangesnėmis iš jų. Kartais tikrai jausdavausi, jog vilna tėra prieskonis prie šilko, o ne atvirkščiai :) Vis tik šilkas savo magiją paskleidžia kiekvieną kartą prisilietus - toks įvairus, glotnus, nepastovus bei subtilus yra. Švelniai blizgus ir daug tvirtesnis, nei atrodo. Tai pats tvirčiausias natūralus baltyminis pluoštas, kuriam lygios alternatyvos žmogus dar nerado. Nenuostabu, jog tokia stebuklinga medžiaga paklūsta kiekvienam vėlėjos įgeidžiui ir tiesiog užburia savo prabanga, tuo grynu rafinuotumu, kuriam neprilygsta niekas.

Šis voratinklis gamintas iš daug gryno šilko, maloniai glostančio odą bei suteikiančio trapiai atrodančiam šaliui tvirtumo, lietuviško lino, maišyto su laukiniu grynu šilku, vilnelės, moherinių siūlų ir truputėlio vilnos, viską suklijuonačios į vientisą gaminį.

 

 Toks prabangus derinys man tikrai labai patiko, tad eksperimentavau toliau su šilko rūšimo, apdirbimo būdu, kiekiu, traukimosi procentu... visokiomis vėlėjų gudrybėmis, sveikam (taip, teisingai mane supratote) žmogui skambančiomis kaip raganų paistalai. Taip pat atsiminiau dėžėse stovinčias švarutėles baltutėles natūraliai blizgias moheros garbanytes, Wenslaydale garbanas, neįtikėtinai švelnų minkštutėlį mišinuką, kuriame avies vilnos nei plauko nėra... Tik jaunučio kupranugario povilnė, šukuojama rankomis, lamos pūkai bei balčiausias kultūrinių Bombyx šilkverpių rūšies kultūrinis šilkas.

Dirbant su tokiomis medžiagomis tiesiog savaime prisigeri to rafinuotumo. Nekantrauju tęsti eksperimentus su kitokiu šilku, tikru kašmyru, kuris visai netikėtai iš dangaus nusileido ir angoros triušiukų pūkais.

Ledas ir violetinė. Neišskiriama porelė.

Gaminau šią suknutę kaip bandymą gerokai didesniam projektui, ir išmokau kelių dalykų.
1. Niekada nenaudoti neplautų, nevalytų ir labai šauniai atrodančių avyčių garbanų jautriaodėms dėvėtojoms. Atrodo labai gražiai, bet pati teištvėriau tokią vilnos "glamonę" 20 minučių. Gerai, kad ne visus gamta taip apdovanojo.
2. Niekada nepasiduoti. Kalbant tiesiau, nenurašyti ne iki galo atitinkantį lūkesčius darbą į broką. Su šiokiais tokiais patobulinimais suknytė tapo beveik tokia, su kuria nelabai noriu atsisveikinti.
3. Ledas ir drąsūs žmonės vieni geriausių dalykų nuotraukoms. Taip taip, čia ne plastikas, imituojantis ledą - ta švelniai graublėta, netolygiai pilkšva faktūra man tikras atradimas. Didžiulio DĖKUI nusipelnė ir Bernadeta, pasiryžusi didmoteriškai pasistaipyti lauke, esant tik -5 laipsniams.

Nelietuviškai lietuviška suknelė

Matyt, mintys tyliai, ramiai ir stabiliai besikerojančios mano galvelėje, taip neapibrėžiamai, kad net pati to nesupratau, vis tik randa kelią į paviršių.

Vėliau šią suknelę visai apie Lietuvą nemąstydama, nes užsakymas reikalavo mėlynų, žydrų atspalvių. Ji su nemažai netikėtų trikdžių stūmėsi savo kelią į viešumą, ir, kai su modeliu Ingrida išėjome fotografuotis, visai netyčia nuo lūpų nuslydo komentaras: "Kaip tautiniai drabužiai, tik nelietuviškomis spalvomis marginti".
Ir voila - labai taikliai įvardijo ir mano mintis apie tai. Dizainas, ilgis, sudėjimas bei patogumas tikrai primena lietuvių liaudišką moterišką suknelę, o su galvos aksesuaru tie įspūdžiai tik sustiprėja.

Tad dalinuosi ir su jumis, blogo skaitytojos, ir labai laukiu nuomonės. Ar ir jums taip atrodo?

Alyvinės svajos

Kaip vasara - nerūpestinga, lengva (tiek svoriu, tiek įspūdžiu), vėjavaikiška ir be galo maloni odai, kaip ir visi veltiniai drabužiai. Kas?

 

Šįkart mane labai nudžiugino nuotraukos, nors per didelių vilčių, išeinant laukan ir matant besileidžiančią saulę, nedėjau.  Netgi faktūrų žaismė labai gražiai atsiskleidė tokį geltoną geltoną vakarą.

Juodai balta netyčiukė

Senokai jau turėjau šią puikią ( taip, nelietuviška ir nekuklu, bet prie jos nėra ko prikibti.) suknelę, ir pagaliau galiu ją parodyti. Didžiulis dėkui Vaivai už  puikiai atliktą modelio darbą :)

Iš pat pradžių gaminau šią suknelę su ilga, visiškai juoda, truputėlį gotiška vizija. Sudėjau visokias turėtas juodas medžiagėles per daug nemąstydama apie kompoziciją bei efektus, suvėliau, suglosčiau, kaip ir priklauso. Tačiau pamatę išdžiūvusį rezultatą visi, matantys dar nebaigtus gaminius, griežtai uždraudė ją dažyti. O kai jau taip sako absoliuti dauguma, imi ir susimąstai... Taip ji ir liko, kokia yra, ir mano akys apsiprato su pilkšvai baltais lopais.
Juodosios tebenoriu (ir kažkada tikrai turėsiu), o šį kartą daugiau apie tokį "karvišką" faktūrų margumyną.

Ilgis pavyko tikrai patogus - pats tas, kai atrodo ilga ir vaikščiodama nelipi ant sijono. Nugaroje patogumo sumetimais įtaisiau užtrauktuką, ir tai pasiteisino. Mažiau tamposi liemuo kaskart apsirengiant ir nusirengiant ir atrodo kur kas moteriškiau. Tas nugaros linkis, malonumas užsegti ir atsegti užtrauktuką... Ech, matyt vasara man jau galvelę ištroškino. Gana plepalų, vaizdais pasidžiaukite patys :)

Lietingo vakaro melancholija

Rūpestingai planavome fotosesiją, ir ką jūs manote? Kai tik atsilaisvinau, lietus pylė ir dangus tapo lapkritiškai pilkas ir žadantis  tik dar daugiau lietaus. Teko perkelti visą entuziazmą į vidų ir padirbėti su visai kitokiomis nuotraukomis, nei pradinė idėja. Negalėčiau pasakyti, kad esu nusivylusi. Dėkui Vaivai už nuotraukas ir kantrybę :)

Vidinė motyvacija

Veltinis, pramynęs kelią į rankdarbininkių  širdeles Lietuvoje tapo labai populiarus ir, sakyčiau, tik populiarėja. Mokyklose vaikai supažindinami su vėlimu per darbelių pamokas, vis dažniau gatvėse ir namuose galima pamatyti drabužių, rankinių, aksesuarų, ir tai nieko nebestebina. Kaip reiškinys tai turi svarbių pliusų - didėjanti medžiagų pasiūla, informacijos srautas, vis dažniau užklystančios aukšto lygio mokytojos, žvėriškas vėlėjų tobulėjimas, paremtas sveika konkurencija ir nuolatiniu kitų autorių darbų sekimu bei analizavimu. Kaip ir kiekvienas poliarus dalykas, šis turi ir ne tokią šviesią pusę. Kažkodėl, kai tokie dvasingi dalykai kaip rankų darbo gaminiai, tampa labai labai dažni ir pasiekiami, jų ypatingumas ima blankti nes... mmhm, o kas dabar nevelia? Tai neretai tampa TIK pragyvenimo šaltiniu arba amatu visai be dvasios, įkvėpimo ir tik dėl to, kad tai jau yra darbas. Visai neseniai Viltės straipsnis privertė susimastyti apie savąją motyvaciją velti, kaip ir kiekvieną kartą susitikus su tikrai aistringomis veltinio maniakėmis, kurių, ačiū Visatai, Dievui ar kam tik nori, turiu laimės pažinoti.
Na, ir kodėl, sakysite? Nes tai jau mano dalis. Juk nesusimąstai, kodėl turi galvą. Vėlimas man įkūniją tiesiog būtiną saviraišką, būtent tai, ko reikia tokiam nepastoviam žmogėnui. Tai ir meniškumo pliūpsnis, ir improvizacija, derinama su gana konkrečia technologija, puiki erdvė naujovėms ir eksperimentų poreikiui išpildyti, ir kruopštumas, ir sportas, ir praktiški gaminiai, kuriuos vis tiek reikėtų turėtų.

Neseniai aplankyti mokymai privertė pažvelgti į visą vėlimo procesą kiek kitaip. Iki tol man tai buvo etapai - nors ir visi savaip malonūs, bet vis tik etapai, galiausiai duodantys rezultatą. Dabar jie liejasi į vientisesnę visumą, įsipina vis daugiau laisvės, atsipalaidavimo, vis mažiau mąstau apie galimas klaidas, kurias įgūdis jau leidžia nuspėti, ir vis daugiau eksperimentuoju nemastydama apie pasekmes. Darydama paskutiniąsias sukneles taip įsijaučiau  ir po nerūpestingo maudymosi vilnos pūkuose, mirkimo muilo putų pelkėje, jau rankose turėjau suformuotą gaminį, ir suvokiau, jog visiškai užsimiršau laike. Ar tai ne žaviausia?
Ir į tokius beveik trancendentinius potyrius įstūmė būtent šį suknelė, gyvas įdėjos įverpimo į  materialų daiktą prototipas, turbūt dar ilgai liksiantis labai artimas.

Sneak Peek

Ar jums būna smalsu, kaip kūrybinis procesas vystosi iki subrendusio darbo išėjimo į pasaulį? Man taip. Kadangi protingo žmogai sako, kad gyvenimas tau duoda tiek kiek ir pats jam duodi, tai šį kartą dalinuosi darbinėmis nuotraukomis, kurių paprastai nerodau.

Fėjos suknelė

 Paskutiniuoju apsėdimu noriu pasidalinti ir su ištikimais skaitytojais - taip taip taip, tai velti drabužiai! Kaip ir kiekvienas veltas gaminys, jie turi savus "rizikos taškus". Bandžiau velti suknutes ir su užtrauktuku, ir be jo, mėginau visokius audinius ir mezginius, faktūras, vilnos iš šilko kombinacijas... ir tikrai bandysiu dar, nes prabangos, naujovių mišinys veikia kaip narkotikai, tik po tokio "pavartojimo" dar turi ir dailią suknutę. Iš visų laukiančių spintoje, tegaliu parodyti tik šią, kurios super greita fotosesija visai šalia pat namų davė gerų rezultatų.