Natūrali ežiuko suknelė

Kad jau rodausi, tai reikia ir nepasišiukšlinti.

Šią keistą, bet man labai patinkančią, suknią gaminau žiemą, svajodama apie pavasarį. Tada tai buvo tiesiog asimetriška natūralių spalvų suknelė. Na, gražu, bet kai būtent tą ir mintyji didžiumą laiko, gyvas gaminys jau nebepribloškia.  Dabar vėl matant nuotraukas rodosi, kad šioji tapo tiltu , jungiančių žiemos eleganciją bei troškimą sulaukus pavasario nerūpestingai lėkti laukais.

Pati suknytė velta iš mano mėgstamiausios merino vilnelės, laukinio šilko, retos medvilnės bet mezginukų, kurių taip norisi, kai lauke vėsu ir pilka. Dažyta visiškai natūraliai, pamerkta maudytis svogūnų lukštų nuovire.

Naujųjų metų poreikis

Gaminau šią  mini kolekciją, įkvėpta natūralumo, fėjų, pasakų ir fantastikos, o besidairydama pro langą supratau, kad spalvelės yra labai labai natūralios ir realistiškos. Teko kiek artimiau pabendrauti su augaliniais dažais, žaliai rudomis, pilkomis bei sunkiai apbūdinamomis rusvomis medžiagomis, madingu kontaktiniu dažymu (liaudiškai vadinamu eko printais) ir man visai patiko! Nors mano gaminiai ir pasižymi sodriomis, ryškiomis spalvomis, matyt toks periodas. Gal čia žiemos įtaka ar pilkas ruduo savo padarė, kad jau beveik norisi subtilių pastelių, rudos spalvos, įvairiausių natūralių faktūrų bei... naujovių. Taip, kažko, ko nepažįstu, ir kas neįpareigoja sublizgėti.
 Gal taip besiartinatys nauji metai mane veikia? Ateitis parodys.
O kol kas galiu parodyti dabartį, vieną iš man artimiausių naujosios kolekcijos darbų. 

 

Perlipti save

Labai smagu kartais imti ir padirbėti su sau neįprastomis spalvomis, tai tarsi išsūkis, kai turi perlipti save. Smagiausia, kad jis labai atžviežina galvą ir priverčia naujai permąstyti savo mėgstamus spalvų derinius, medžiagas, faktūras... Kartais net ryžtis visiškai, rodos, beprotiškiems eksperimentams, kurie pavyksta ne tokie jau ir ekstravagantiški, kaip tikėtasi. Šia rankine pati labai džiaugiuosi - tiek netikėtai pavykusiu labai organišku dekoru, tiek tvirtumu, standumu. Pasidžiaukite ir jūs :)

Aūūūūū!!!!!!

Ech, kur tas pasiklydęs pavasaris? Laukiu laukiu nesulaukiu, o ir vilties prarasti nesinori saulytei vis paerzinant jos baisiai išsiilgusius.

Kad rymojimas neprailgtų, kiekvienas savaip skaidrina savo kasdienybę. Šįkart lankiausi svečiuose pas labai kūrybingus ir linksmų plaučių žmones, Saulių ir Iną, kurios darbeliai ir puošia šį įrašą. Daug visko, kaip tikri lietuviai, prikalbėjom, išragavom, pasiginčijom ir, manau, kiekvienas sau nusprendėm.
Ir štai ką sau leisiu išsakyti garsiai.

•  Nesidomėjimas Kediene, valstybinėmis intrigomis ir dirbtiniais skandalais manęs nepadaro apatiška ir atsilikusia nuo gyvenimo. Tik sumažina temų, kuriomis galima diskutuoti su žmonėmis. Be to, sutaupau daugybę bereikalingai švaistomų emocijų. 
• Laiko turėjimas ar neturėjimas labai didele dalimi yra prioritetų klausimas. Netikiu, kad visi darbai vienodai svarbūs, ir kad pulti daryti juos tuojau pat visada yra geriausia laiko taupymo strategija. Kiekvienas pasirenka, ką veikti jam svarbiau, ir jei tai yra "mirkimas" feisbuke, negalima kaltinti pasaulio, kad laiko amžiais trūksta.
•  Lėtas bandymais ir eksperimentais pagrįstas  kelias menininką praturtina kaip asmenybę. Tačiau pirmiausia reikia atsiriboti nuo "produktyvaus mąstymo" - greičiau, daugiau, pigiau. Faktas, kad taip mažiau parduosi darbų, bet malonumas ir darbų kokybė nenukentės. Greičiau atvirkščiai :)

Violetinės - geltonos apžavai

Pagaliau galiu pasirodyti komplektuku, seniai džiuginusiu mano akį ir rankas. Tiesa, pradžioje jis atrodė šitaip. Tik švelnutė merino vilna, lašiukas ilgos, beveik magiškos Wensleydale voratinkliškumui išgauti, mano dažytas ponge šilkas,  svogūnų terapiją išgyvenę Tussah šilko sruogos,  ir velniai žino kokios prigimties dailūs alyviniai siūlai.

 
Prisilietus natūraliems dažams, komplektas įgijo kitą veidą. O su juo, tikiuosi, ir mano nedrąsi, baisiai besispyriojusi mama, baisiai norėjusi jį konfiskuoti. Deja, savo šeimininkę šis švelnus alyvinis grožis jau turi. Tai ne bėda, visos įsigeidusios pavasarį sutikti su mano gaminukais, galite kreiptis :)

Pamokos

Šį komplektą kelis menesius brandinau mintyse, ilgai ir atsakingai rinkau atspalvius, formą, sprendžiau daugybę techninių klausimų, kad būtų ne tik gražus, bet ir ilgaamžis.  Visi šie teoriniai kūrybiai procesai nevyko greit. Reikėjo išbandyti nemažai dalykų, dėl kurių nebuvau tikra.

Tik vėliau prasidėjo vėlimo dalis, kuri irgi turėjo pakankamai trukdžių.
Teko padaryti trejas pirštuotas pirštines, kad pagaliau imčiausi šiųjų. Kas nors kartą jas bandė velti, turbūt įsivaizduoja, kokios nežmoniškos laiko ir kantrybės jos reikalauja.

Turiu padėkoti klientei už velnionišką kantrybę ir drįsiu tikėtis, kad ji džiaugsis baigtu rezultatu.

Man pačiai šis komplektas davė daug daugiau nei gerą treniruotę bei mėgstamą užsiėmimą. Jis išugdė įproti (o jo seniai reikėjo) ką nors susujusio su šia veikla padaryti kasdien, kad ir valadėlei įkišti rankas į muilą be ką nors sutrinti, pasistūmėti į priekį.  Ir nors rezultato nematai tą pačią dieną, bet užat baigus užlieja tas be galo malonus jausmas, kad nuridenai didžiulį akmenį į jo vietą, nors ir pati be galo daug kartų abejojai, ar tai pavyks.

NUOTRAUKOS!

Štai ir baaaaisiai nekantriai lauktos Monikos Markevičiūtės foto su mano darbeliais! Senokai feisbuke nužiūrėjau šia talentingą merginą, ir štai - kol pati mokiausia visokių naujovių bei kaupiau (ir tebekaupiu) naujus vėjus, nemažai mano darbelių pasiruošė išlįsti į dienos šviesą ( o gal tiksliau į rudens vėsą?)

 

Šalikučiai pasiruošę rudens sezonui ir nekantrauja šildyti būsimos savininkės kakliukus. Kadangi darbai įvairaus naujumo, matosi ir eko printai, ir natūralios, ir aukso spalvos šilkas maišytas su be galo keistomis garbanomis, kurių "mamos" veislės nuoširdžiai nežinau.
Voratinkliai dar irgi nepavėlavę į sezoną, juos susukus apie kaklą kelis kartus, turime ir elegantišką aksesuarą, ir apsaugą nuo peršalimo.

Tie magiški eko pėdsakai

Kodėl magiški? Nes ne visada išeina, kaip tikiesi, bet visada nustebina. Štai jau kuris laikas akis džiuginatys rezultatai, kuriuose lapų nerasta,  bet spalvos man laaaaabai prie širdies.

 

 

 

Laukinis Tusah šilkas margintas raudonų bei geltonų svogūnų lukštais, o vilna dar ir žąsų pūkais. Labai įdomus dalykas, tik nemanau, kas itin praktiškas. Veltinyje liko neišbyrėję tik labiausiai šilku padengtos plunksnos.

Na, o čia  kažkas nenusakomo ir bendru įspūdžiu man labai labai japonišką atmosferą primenančio. Klodama mėlyną kopūstą ant balto veltinio mažiausiai tikėjausi švelnios rausvos ir nenusidažiusio balto šilko. Bet dėl to eko atspaudai ir užkabina, kad turbūt neįmanoma šios technikos įvaldyti iki galo ir visiškai nuspėjamų rezultatų.

Kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats?

Ech... Kaip gerai kartais pasiknisti primirštuose aplankuose. Radau fotosesiją, kuri peržiūrint  karšta galva man kažkuo nublanko, o dabar atrodo visai nieko. Puikus įdomus modelis, pamėgtos nenudailintos Kauno vietos ir  darbai vis dar neradę nešiotojos :)

Žvėriškas dėkui Ernestai už kantrybę. Be fakto, jog mane išlaisvino iš pareigos pozuoti,  už kurį visada labai dėkinga esu, labai puikiai prabėgo laikas. Smagu pažinoti tokių laisvų žmonių.

Kad jau rodausi šiandien, tai iki galo. Kelios senesnės ekologiškai dažytų šalikučių foto.