Ghost elephants

Pastaruoju metu mano mintys sulindę į etsy, parduotuvės tobulinimą ir... na, daugiausiai tai mąstymo darbai, o juos apibūdinti sunku. Rezultatai išryškės, kai mintys susitovės ir nauji gaminiai švies visu gražumu.
Etsis sako "Tell the story"

va ir istorija. Sesė turėjo labai mėgstamą suknelę su drambliais, nešiojo ją kol toji beveik sudrisko. Kol kita sesė beveik prievarta atėmė ir suvėlė į rankinę.

Paprasta, aiški, labai gyvenimiška istorija. Turbūt didžiumos vėlėjų kasdienybė.

Tik vienas dalykas joje nekasdieniškas. Man ypač nekasdieniškas. Po vėlimo visi namai blizgėjo aukso trupinėliais, o ryškūs indiški drambliai patapo vaiduokliais.
Pavadinau rankinę "Ghost elephants".

Miškinis Miškinis

Kaprizingas kaip lietuviška vasara, lengvas ir vietomis sunkesnis sijonas pavyko kaip tik koks ir norėjau. Ne taip dažnai taip nutinka, jei atvirai. O gimė visai nesudėtingai - vieną saulėtą rytą atsibudau su tokiu užsidegimu velti, kad net arbatai nespėjus atvėsti jau buvau radusi visas reikiamas medžiagas. Paprastai neskubiai ir atsakingai atlieku šį kompozicijos etapą, bet tądien labai lengvai suderėjo chaki spalvos senokai taupytas sijonas, ryškiai žali audiniai, visad po ranka esanti mėgstamiausia plonytė natūraliai balta merino vilna ir Tussah laukinis šilkas. Nuvėlus gautas rezultatas pasirodė nevientisas, truputį blankokas,  tad iš karto ir dažais palaisčiau.
O kai atėjo laikas plauti, mano akelės džiaugėsi vis labiau ir labiau. Į rankomis suveltą medžiagą spalvos sugėrė tiesiog puikiai ir sukėlė tokį ryškų miško paklotės įspūdį, kad net samanų ir drėgmės kvapas, rodos, pasklido. Truputėlį prisilietus siuvėjai, sijonas jau tobulai gulė ant klientės  figūros ir iškeliavo pradėti savo, kaip atskiro tvarinio, gyvenimo.

 

Nuotraukos buvo darytos pasiduodant tos akimirkos nuotaikai, kaip ir visą laiką nuo pat sijono užsimezgimo, tad, manau, puikiai atitinka jo dvasią - nerūpestingai chaotišką, lengvą ir su lietuviško rimtumo doze.

Perlipti save

Labai smagu kartais imti ir padirbėti su sau neįprastomis spalvomis, tai tarsi išsūkis, kai turi perlipti save. Smagiausia, kad jis labai atžviežina galvą ir priverčia naujai permąstyti savo mėgstamus spalvų derinius, medžiagas, faktūras... Kartais net ryžtis visiškai, rodos, beprotiškiems eksperimentams, kurie pavyksta ne tokie jau ir ekstravagantiški, kaip tikėtasi. Šia rankine pati labai džiaugiuosi - tiek netikėtai pavykusiu labai organišku dekoru, tiek tvirtumu, standumu. Pasidžiaukite ir jūs :)

Rudens veltinių sezono atidarymas

Ganėtinai apleistas blogas dėl daugybės darbų, ateinat vėsiam rudeniui žada atsigauti :) Taip pat ir mano banko sąskaita.
Pradžiai komplektas, kuriam ilgai kaupiausi, svarsčiau, ir grįžusi iš puikaus kūrybininkų susitikimo pagaliau  "susprogau". Rankelės nepajuto nakties,  galvelė stabdžių, ir tik atsigulusi besivartydama supratau, kad pavyko stiprus darbas su nemaža subtilumo doze. Nekuklu, bet pati tikrai džiaugiuosi pavykusiu minkštumu, lankstumu, kai nebaisu, jog suplyš, ir kartu nėra kieta, sunku bei standu, kaip būna, kai tikrai tvirtai suveli gaminį.
Tačiau juokingiausia dalis, kai mama, šitiek šaipiusis iš galvos raiščio (kai pasakiau, jog turiu jam užsakymą) , jo ne tik kad nenorėjo nusirišti, bet dar ir sau vieno užsiprašė :)
Nerudeniška skraistė man kažkodėl primenanti besiskleidžiančių sakurų sodus.

 

 

Negaliu neįtraukti šios nuotraukos :D ji kuo puikiausiai išreiškia, ką mano sesė iš tiesų mano apie fotosesijas.

Komplektas

Nors ir spalvų rinkinys tradiciškai laidotuvininis (taip taip, be galo jį mėgstu, kad ir kaip nepopuliariai tai atrodytų), bet  rankomis sušildyto veltinio skleidžiama jaukuma komplektą praskaidrina.
O kur dar šita daili mergina, kuriai tūkstantį kartų ačiū reikia pasakyti už pastovų pozavimą :)

 

 Žinau, kad nekuklu, bet baisiai pati džiaugiuosi šiomis nuotraukomis. Kadangi fotografuoju tik hobiui ( na, ir veltiniams :)  )  ir gerai - atitinkamai gerai pagal mano aukštą kartelę - pavyksta ne visada, tai ir džiaugiuosi kaip  akla višta grūdą radusi.

Ruduo

Ruduo gali būti auksinis, jaukus, prabangus, kvepiantis medumi bei moliūgais, o kitą kartą atsukti savo rūstų, niūrų veidą, kai nesinori NIEKO, kaip tik paskęsti juodoje spalvoje ir išnykti iki kitos dienos. Man taip būna neretai. Bet šįkart turiu parodyti kai ką linksmesnio.  Nuostabią savo sesę su jau namus radusiu dailiu  komplektu!

Šalis itin plonas, lengvutis, švelnus odai bei, kaip ir visi vilnoniai gaminiai, šiltesnis nei atrodo. Veltas improvizuota  voratinklio technika.  Riešinės dažytos ąžuolo žieve, patrynus maloniai dvelkia kava (Tikiuosi, nepyks Donata, kad pasiskolinau jos mintį...). O pirštinės - mano didžiausias (kol kas) techninis pasiekimas, pirmą kartą pavyko  tokios lengvos, plonos bei LANKSČIOS. Visam komplektui naudota merino avyčių, alpakų vilna, įvairus natūralus šilkas, šilko kokonai ir kavos pupelės.

http://www.flickr.com/photos/donatos/

Rankinės

Nežinau, kaip kitos vėlėjos, bet man rankines pagaminti užtrunka ne mažiau kaip vieną dieną. O jei didesnė, skirta kasdieniams reikalams tvarkyti, vien nuvelti tvirtą daiktą, reikia dviejų. Tada seka dažymas, netrumpas džiūvimas, rankenų iškojimas bei tvirtinimo detalių siuvimas, kuriam kažkodėl be galo sunku susikaupti. Atrodo, jau tiek nedaug teliko, o vis tiek labai sunku paimti adatą į rankas. Bet nepaisant visų "kūrybinių kančių", daryti rankines labai mėgstu. Ir jausmas, kad PABAIGEI, toks  stiprus tada...  Telieka fotografuoti ir dalintis :)

Šios dvi turi tris kišenes, po vieną telefonui ir dvi nemažas  moteriškoms smulkmenos susikrauti. Yra pakankamai tvirtos, kad nereiktų baimintis dėl kraunamo turinio svorio, turi odines (tikiuosi, dirbtinės odos...) rankenas. Mano subjektyvia nuomone, visas darbas tada kažkoks gaivesnis, jaunatviškesnis atrodo. Ir klientės, pastebėjau, jomis labiau pasitiki, nei veltomis, nors ir pastąrasias tikrai tvirtai galima padaryti.