2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Susilieję periodai

Manau, ne man vienai kūryba vyksta periodais. Pavasarį (kaip patogu :)  buvo dailių riešinių apsėdimas, tada gaminių dažymo rudai, nors niekad anksčiau ir nebuvau itin didelė tos spalvos fanė, o dabar vėl po nemažos pertraukos vėl užpuolė knygučių periodas. Nors dar ir yra nemažai ieškančių namų, bet negaliu atsispirti tai kiek atgyvenusiai magijai, nors tu ką...  Vienos naujų medžiagų bandymai, kitos - įvairaus dažymo, o kiek dar pradėtų arba laukiančių savo eilės... Šį kartą gal apie medžiagas.
Labai malonios spalvos stora man nežinomos medžiagos skiautė  tapo pieva šiai vienišai be galo mielai avytei. Žinote, ko ji trokšta labiausiai? Ogi draugo!

 



 Nors paprastai mano stiliuje dominuoja vilna, pamarginta įvairiais dalykėliais, ši knygutė atvirkščiai - kaip būdas atsišviežinti. O tam labai padeda smulkūs pabėgimai nuo to, kas įprasta. Čia dominuoja gofruotas nesaldus mėgstamos alyvuogių spalvos audinys, kurio suklota labai negailint... Vilna naudota tik kaip klijai. Tik va, kasyčių nesugebėjau atsisakyti. Tai, ko gero, irgi galima vadinti išsitęsusia  manija.




 O paskutinioji - tiesiog pavėluota  duoklė vasarai, kuri, nors ir lietinga, vis tiek širdyje jau apsigyveno.Vasariškumas dar ir varpeliuose, kurie atkeliavo iš Graikijos, senos labai įspūdingos kelionės metu juos įsiūlė prekijas prie Meteoros vienuolynų. Dabar visada pajudinus užuolaidas, jie maloniai skimbsi. Ech... reikia jau atostogų bei saulės ir man, tik iš kur jų paimti?





2012 m. birželio 25 d., pirmadienis

100 % handmade

Kad knygutės man LABAI patinka, jau pastebėjo kiekvienas bent kažkiek sekantis mano gaminukus. Dažniausiai tai būna didesnės (A5) patogios, tvirtos užrašinės languotu vidumi. Aš padirbinu keičiamą aplanką iš popieriaus bei  vilnos, ir bendras vaizdas iš tiesiog šaltos užrašinės pasikeičia į jaukią asmeninę paslapčių ar planelių saugotoją. Labai malonu tokias knygeles tiesiog vartyti rankose ir glamonėti dar iki sugalvojant, ką su jomis darysite.
Šitoks mažas formatas man kiek mažiau įprastas. Dar rečiau turiu prabangą apvilkti rankomis rištą knygutę. Jausmas, kai atidumas ir šiluma, kuriuos į darbą sudėjo kitas žmogus  negali palikti abejingų... Tikiuosi, knygelė dvigubai šildys žmogų, kuriam ji skirta.



Gavau surištą bloką iš vienos labai kruopščios menininkės, kurios darbai mane labai įkvepia tobulinti savo stilių ir  nenuslysti į neiškirtinius visiems įtinkančios gaminukus tik dėl pardavimų. Jau vien pasiėmus ilgai varčiau ir džiaugiausi labai patogiu formatu, malonia spalva ir lapais, kurie atvertus tuo pat neužsiverčia, kaip būna mašina rištoms knygoms minkštais viršeliais. Pati šiam bendram kūdikiui nuvėliau ir nudažiau aplanką iš pamėgtos labai plonos merino  ir Wensleydale garbanų, suteikiančių įdomią faktūrą.



2012 m. birželio 15 d., penktadienis

Kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats?

Ech... Kaip gerai kartais pasiknisti primirštuose aplankuose. Radau fotosesiją, kuri peržiūrint  karšta galva man kažkuo nublanko, o dabar atrodo visai nieko. Puikus įdomus modelis, pamėgtos nenudailintos Kauno vietos ir  darbai vis dar neradę nešiotojos :)






Žvėriškas dėkui Ernestai už kantrybę. Be fakto, jog mane išlaisvino iš pareigos pozuoti,  už kurį visada labai dėkinga esu, labai puikiai prabėgo laikas. Smagu pažinoti tokių laisvų žmonių.

Kad jau rodausi šiandien, tai iki galo. Kelios senesnės ekologiškai dažytų šalikučių foto.





2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Kaprizai

Su visu neblėstančiu susižavėjimu šia technika ( o gal jau ir meno šaka derėtų vadinti... ) galiu drąsiai teigti, jog veltinis - baisiai kaprizingas užsiėmimas. Nelengvas procesas jį pagimdyti, o juolab sunkesnis dar ir nufotografuoti taip, kad įtiktum pirkėjams bei pasirodytum kitoms vėlėjoms savo sugebėjimais. Bendramintėms dažniausiai savaime suprantama, kad gyvai velti gaminiai būna gražesni. Jos mato faktūrą, spalvas, detales, turbūt visada pabando įminti, kokia vilna naudota, kaip pagamintas. Neveliantys atvirkščiai - mato pirmą įspūdį, bendrą vaizdą, mato GAMINĮ užuot pastebėję detales ir krypę į gana svarbų KAIP?. Toks skirtingas požiūris turi ir pliusų, ir minusų, bet dabar ne apie tai.
Kadangi pasisekė turėti pažįstamų (kad ir kaip ironiška, jog taip sakau apie LSMU bendruomenę), kurie draugauja su fotoaparatu ir dar nepamiršo, kas yra hobiai, šį kartą galiu sau leisti prabangą ne visada viską daryti pati. Šios dailios fotografijos kaip tik ir yra to įrodymas. Labai ačiū fotografei Kristinai bei modeliui Agnei už norą padėti idėjiniams kūrybininkams :)



 


2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Tyli prabanga

Ši knygutė jau padaryta kuris laikas, tik, kaip ir daugumai darbų, man reikia "subręsti", kad pagaliau  galutiniai pabaigčiau ir vaiką išleisčiau į dienos šviesą. Nemoku greit ir atmestinai dirbti, nors tu ką...
Šioji ypatingai brangi mano širdžiai.
 Pirmiausia, daryta mamai susikrauti besimėtančius ant įvairių lapiūkščių receptus.
Antra, tai eksperimentas tiek su medžiagomis, tiek spalvomis.
Viršelis veltas iš mėgstamiausios plonytės merino vilnos vilnos, pamargintas įvairiu šilku bei natūraliais žąsų pūkais, gautais vieno puikaus susitikimo su bendramintėmis metu. Tada sekė netrumpas dažymas vietinėmis žolytėmis bei raudonais svogūnais, kurie ne taip jau puikiai  matosi. Visas galutinis rezultatas man spinduliuoja tylią prabangą bei truputį ekstravagancijos, o kur dar salsvas anyžių kvapas... mmmmm... Užuodžiate?