Mano vienintelė ir nepakartojama. Juoda.

Visa istorija tokia: norėjau išskirtinės vestuvinės suknelės, kurią mielai dėvėčiau pati. Ir ką sau manote, knisausi internete gana nemažai ir visos neįtiko. Teliko pasidaryti, nors vestuvių dar ir neplanuoju. Ir su didžiule meile gotiškai estetikai aptuštinau savo šilko atsargas, suglosčiau, suvėliau, nudažiau ir va... Dabar laukiu progos, kur ją apsirengti.

Su Darius Juodka Photography ir Akvilės rankytėmis bei akytėmis, pagaliau galiu ją pristatyti!

Žavumo įsikūnijimas

Atradau naujausią svajonių gyvūną (po pilko pitono ir šuns) - alpaką! Laimingo atsitiktinumo dėka pasisekė susipažinti su pirmojo Lietuvoje alpakų veislyno įkūrėja, kuri labai maloniai priėmė į svečius. Labai smagiai pamaklinėjome po gražią, ramią ir rudeniškai romantišką teritoriją, sužinojome daugybę įdomių faktų apie šiuos žavius gyvūnus.

Pasirodo, plonutė, švelnutė ir lengva kaip pūkas alpakos vilna buvo naudojama tik senovės inkų aristokratų ir žynių drabužiams. Paprasti mirtingieji dėvėdavo (ir tebedėvi) pončo, veltus ir austus iš lamų vilnos, kuri yra storesnė. Alpakos neskubiai vaikštinėjo aplink skabydamos žolę ir visiškai atėmė darbą iš žoliapjovių. Šie aukštikalnių gyvūnai puikiai prisitaikė Lietuvoje ir veda žavius pūkuotus vaikiukus mūsų žemėje. Na, gana plepalų :) vaizdo amžiuje geriau kalba nuotraukos.

 Man alpakos sukėlė kažkokios sunkiai apibrėžiamos prabangos pojūtį, tarsi tvirto pasitikėjimo, kokybės, savitumo aurą, kuri reikalauja ir atitinkamos pagarbos. Nors vietiniai jas laiko kaip ūkinius gyvūnus, nežinau, ar tikrai valgyčiau alpakienos troškinį. Daug mieliau jas stebėti ir svarstyti, ką galima nuvelti iš jų švelnios vilnelės. Ūkyje alpakos turi ir mažesnių draugų, kurie taip pat kilę iš Pietų Amerikos ir kuo gražiausiai dera tiek spalva, tiek temperamentu - smalsūs, bet neįkyrūs.

LABAI dėkoju visiems, buvusiems kartu, už tokį smagų neeilinį šeštadienį. Geriausia, kas be nuotraukų ir labai šilto bendravimo akimirkų, man liko iš tokios kelionės, tai maišas vilnos, kurią labai nekantru išbandyti ir pritaikyti.Visos aistringos vėlėjos, žino,apie ką aš kalbu :) Tikiuosi greitai parodyti ir rezultatus.

Laiko mašinų prisižiūrėjusi susimąsčiau...

Šiandien su artimu draugu diskutavome visoms rankdarbininkėms svarbia tema - socialinių tinklų įtaka. Matau, kad dauguma siejančių savo ateitį su profesionaliu kūrybiniu keliu turi bent po vieną iš šiuo metu populiarių socialinių tinklų ir tinklaraštį. Dažniausiai po kelis :) Ir kažkaip randa laiko tvytinti, dalintis naujienomis feisbuke, paskelbti po kokią kūrybinio proceso ar dar nebaigto produkto nuotrauką. Visi, kas tai darėte, žinote kiek laiko reikalauja rimtesnis (turiniu, ne tik nuotraukomis) įrašas tinklaraštyje.
Prisipažinsiu, iš prigimties labai jau intravertiškos natūros žmogėnui, ne viskuo linkusiam dalintis, kartais gana sunku suvokti, kokia to prasmė. Matau daug pasidalinimų informacija, nuo kurios man nei šilta, nei šalta, o ir nebaigtų produktų nuotraukos netvarkoje manęs "neuždega" jų pirkti. O kiekvienos parduotuvės prasmė yra parduoti produktus. Tai gal geriau jau parodyti tikrai dailiai pateiktą gaminį aplinkoje, kuri jo neužgožia? 
Visa "socialinė veikla" siaubingai ryja laiką. Ką dar per tą laiką galėtumėte padaryti? Žinau, ką aš labiau norėčiau veikti - paeksperimentuoti su dar nebandytomis medžiagomis, nuvelti labai keistą, dar nepažįstamą modelį ar galų gale pasidaryti suknelę, skirtą eiti į darbą. Daug mieliau tuo laiku užsiimčiau nevaržoma kūryba, nemąstydama apie jos pardavimą, praktinį pritaikymą ar nieką kitą. Be fakto, kad tai labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir nerimo, taip kartais gimsta patys geriausi kūriniai. Taip, nieko nesitikint ir atsipalaidavusia galva imantis mylimos veiklos. Kaip manote, ar labai naivu tikėtis, jog tai ne ką prastesnis kelias į sėkmę negu virtualios pažintys?

Baltas plonumas

Pastaruoju metu darbavausi su lengvumu, naujomis faktūromis, naujomis medžiagomis, voratinklio technika. Labai mėgtu lengvučius veltinius, o tai nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo.

Štai kaip sekėsi :)

Darbo kainavo tikrai nemažai. Rankytės muilo prisigėrė tiek, kad jokia mikroflora ant jų nebeišgyventų, bet užtat jau nebebijau vestuvinių užsakymų :) Visos norinčios kažko gaivaus ir išskirtinio, vasariškai plono ir dailaus,  galite drąsiai rašyti man.

Gruzija. Fotografo svajonių šalis.

Manau, kiekviena kelionė savaip įkvepia naujiems darbams ir praturtina nauja patirtimi. Tačiau kai reikia kažką papasakoti apie kelionę, kurioje patirta TIEK DAUG, gana sunku atsirinkti, nuo ko pradėti. Į Gruziją patarčiau nuvykti kiekvienam lietuviui, kuris dar ten dar nebuvo, kad suvoktų, kokie mes esame turtingi, kultūringi ir civilizuoti žmonės. Kiek daug tvarkos šioje šalyje ir kiek mažai pasitenkinimo tuo, kas esame. Reiktų nemažai išmokti iš gruzinų. Ir kad pamatytų, kokia dramatiška bei kardinaliai skirtinga gamta, sutalpinta vienoje mažutėje kalnų šalelėje.

Gavome progą pamatyti ne turistinio sezono metu, kai dar sprogsta medžių šakos, vietiniai tvarko kelius ir į kalnus dar prasiskverbia šviesa. Apie kultūrą, žmones bei autentiškos Gruzijos ypatumus reikia atskiro įrašo. Kol kas pasidžiaukite vaizdais, kurie realybėje tiesiog gniaužia kvapą.

Saulės malonumai

Turiu šiek tiek naujienų ir vasariškų nuotaikų, kai tesinori vartytis prieš saulę ir... na, kiekvienas jau skirtingų dalykų nori :) aš tada svajoju apie serbentų kokteiliuką.

Nuotraukos iš paskutinės fotosesijos su netikėtais aksesuarais ir gyvuliuku, labai šauniai prisiderinusiu prie korseto.

Žalia žalia. Taip, vėl žalia.

Gavau pavasarį pagulėti lovoje su daug daug arbatos, imbiero, tablečių ir dar keliais puodais arbatos, pasidairiau po FB ir kitus socialinius tinklapius, prisižiūrėjau daugybę kitų menininkių gaminių ir supratau, kad ir pačiai laikas šį tą ištraukti į dienos (na, tiksliau ekranų) šviesą.

Štai ir traukiu. Ši suknytė buvo gaminta labai spontaniškai, bet pavyko daug geriau nei tikėjausi. Plonytė plonytė, gaivi, vasariška, valiūkiškai seksuali ir labai žavi, kaip ir modelis Diana, ant kurios bet koks veltinis žiūrisi labai gerai.

 

Pavasaris pavasarėlis!

Saulytei vis dažniau spiginat pro langą nuo ankstyvo ryto, pavasarį pamatau gana greitai. O štai su pojūčiu jau kas kita...  Paprastai po ilgos ir niūrios žiemos sunkius ledus viduje ištirpdyti prireikia laiko, daug kavos ir valios pastangų.
Pagaliau jaučiuosi pabudusi. Man pavasaris - atgimimas, atsinaujinimas, džiugus naujovių troškulys ir drąsa jas įgyvendinti net apie tai nesusimąstant. Nors ir laikau save daugiau miesto žmogumi, instinktyviai sezonų kaitą jaučiu. Ir nesitveriu džiaugsmu, matydama vis daugiau patenkintų šuneliokų, trumpėjančių merginų sijonukų, iš spintų traukiamų spalvingesnių apdarų ir, žinoma, pumpurus!
na, gana išvedžiojimų :) su tikrų tikriausiu pavasariu visus!

Pavasario pasaka - žalia žalia, kur dairais.

Pavasarinėmis nuotaikomis sutinku ankstyvą rytą. Man tai labai neįprasta, bet taip jau sutapo. Priverstinį kėlimąsi išnaudojau naudingai, pabaigiau tvarkytis nuotraukas, prasišlaviau etsio parduotuvę, palepinau pilvelį mėtų arbata...
Galiu pasidalinti dar keliomis nuotraukomis iš paskutinės fotosesijos, už kurią esu labai dėkinga Dariui ir Dianai.

Prabangos kerai

Sekantiems mano darbus ne paslaptis, jog mėgstu labai įvairias medžiagas nuo paprasčiausių medvilninių marlių, stambiaakių, minkštų akrilo šalikų iki visiškai pigios ir sunkiai nusakomos "sintetikos". Viską, kas tik patraukia mano akį naujesne, ne tokia įprasta faktūra aš išbandau. Tačiau šį kartą noriu parašyti ne apie "medžiagizmą".
 Pastaruoju metu daugiau teko susidraugauti su rimtesnėmis, brangesnėmis iš jų. Kartais tikrai jausdavausi, jog vilna tėra prieskonis prie šilko, o ne atvirkščiai :) Vis tik šilkas savo magiją paskleidžia kiekvieną kartą prisilietus - toks įvairus, glotnus, nepastovus bei subtilus yra. Švelniai blizgus ir daug tvirtesnis, nei atrodo. Tai pats tvirčiausias natūralus baltyminis pluoštas, kuriam lygios alternatyvos žmogus dar nerado. Nenuostabu, jog tokia stebuklinga medžiaga paklūsta kiekvienam vėlėjos įgeidžiui ir tiesiog užburia savo prabanga, tuo grynu rafinuotumu, kuriam neprilygsta niekas.

Šis voratinklis gamintas iš daug gryno šilko, maloniai glostančio odą bei suteikiančio trapiai atrodančiam šaliui tvirtumo, lietuviško lino, maišyto su laukiniu grynu šilku, vilnelės, moherinių siūlų ir truputėlio vilnos, viską suklijuonačios į vientisą gaminį.

 

 Toks prabangus derinys man tikrai labai patiko, tad eksperimentavau toliau su šilko rūšimo, apdirbimo būdu, kiekiu, traukimosi procentu... visokiomis vėlėjų gudrybėmis, sveikam (taip, teisingai mane supratote) žmogui skambančiomis kaip raganų paistalai. Taip pat atsiminiau dėžėse stovinčias švarutėles baltutėles natūraliai blizgias moheros garbanytes, Wenslaydale garbanas, neįtikėtinai švelnų minkštutėlį mišinuką, kuriame avies vilnos nei plauko nėra... Tik jaunučio kupranugario povilnė, šukuojama rankomis, lamos pūkai bei balčiausias kultūrinių Bombyx šilkverpių rūšies kultūrinis šilkas.

Dirbant su tokiomis medžiagomis tiesiog savaime prisigeri to rafinuotumo. Nekantrauju tęsti eksperimentus su kitokiu šilku, tikru kašmyru, kuris visai netikėtai iš dangaus nusileido ir angoros triušiukų pūkais.