Laiko mašinų prisižiūrėjusi susimąsčiau...

Šiandien su artimu draugu diskutavome visoms rankdarbininkėms svarbia tema - socialinių tinklų įtaka. Matau, kad dauguma siejančių savo ateitį su profesionaliu kūrybiniu keliu turi bent po vieną iš šiuo metu populiarių socialinių tinklų ir tinklaraštį. Dažniausiai po kelis :) Ir kažkaip randa laiko tvytinti, dalintis naujienomis feisbuke, paskelbti po kokią kūrybinio proceso ar dar nebaigto produkto nuotrauką. Visi, kas tai darėte, žinote kiek laiko reikalauja rimtesnis (turiniu, ne tik nuotraukomis) įrašas tinklaraštyje.
Prisipažinsiu, iš prigimties labai jau intravertiškos natūros žmogėnui, ne viskuo linkusiam dalintis, kartais gana sunku suvokti, kokia to prasmė. Matau daug pasidalinimų informacija, nuo kurios man nei šilta, nei šalta, o ir nebaigtų produktų nuotraukos netvarkoje manęs "neuždega" jų pirkti. O kiekvienos parduotuvės prasmė yra parduoti produktus. Tai gal geriau jau parodyti tikrai dailiai pateiktą gaminį aplinkoje, kuri jo neužgožia? 
Visa "socialinė veikla" siaubingai ryja laiką. Ką dar per tą laiką galėtumėte padaryti? Žinau, ką aš labiau norėčiau veikti - paeksperimentuoti su dar nebandytomis medžiagomis, nuvelti labai keistą, dar nepažįstamą modelį ar galų gale pasidaryti suknelę, skirtą eiti į darbą. Daug mieliau tuo laiku užsiimčiau nevaržoma kūryba, nemąstydama apie jos pardavimą, praktinį pritaikymą ar nieką kitą. Be fakto, kad tai labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir nerimo, taip kartais gimsta patys geriausi kūriniai. Taip, nieko nesitikint ir atsipalaidavusia galva imantis mylimos veiklos. Kaip manote, ar labai naivu tikėtis, jog tai ne ką prastesnis kelias į sėkmę negu virtualios pažintys?

Violetinės - geltonos apžavai

Pagaliau galiu pasirodyti komplektuku, seniai džiuginusiu mano akį ir rankas. Tiesa, pradžioje jis atrodė šitaip. Tik švelnutė merino vilna, lašiukas ilgos, beveik magiškos Wensleydale voratinkliškumui išgauti, mano dažytas ponge šilkas,  svogūnų terapiją išgyvenę Tussah šilko sruogos,  ir velniai žino kokios prigimties dailūs alyviniai siūlai.

 
Prisilietus natūraliems dažams, komplektas įgijo kitą veidą. O su juo, tikiuosi, ir mano nedrąsi, baisiai besispyriojusi mama, baisiai norėjusi jį konfiskuoti. Deja, savo šeimininkę šis švelnus alyvinis grožis jau turi. Tai ne bėda, visos įsigeidusios pavasarį sutikti su mano gaminukais, galite kreiptis :)

Fotosesija su laiminga pabaiga

Turbūt visi rankdarbininkai žino, kad pateikimas yra svarbi darbo dalis. Labai svarbi, pridurčiau. Tad su ja verta ir atitinkamai padirbėti bei paeksperimentuoti, kas man labai patinka.
Nors man labiau įprasta  stovėti už kameros ir bandyti visokiausius variantus, šį kartą pasikalbinusi vieną mielą žmogelį  pabandžiau  modeliu pabūti pati. 
Pasivaikščiojome po senos nugriautos gamyklos Panevėžyje teritoriją ir padarėme kelis vykusius kadrus, kurias verta pasidalinti su   tinklaraščio skaitytojais.
Manekenių darbas sunkus, tik dar kartą tuo įsitikinau. Tačiau su vykusiu fotografu, nuotraukos gali jį atpirkti.

P. S. Pats šalikutis be galo mielas odai ir šiltas aksesuaras lietuviškai žiemai, ir smagiausia dalis - dar laisvas! Kaip ir knygutės, tiesiog nekantraujančios iki Kalėdų rasti savo geriausius draugus.

Rudens veltinių sezono atidarymas

Ganėtinai apleistas blogas dėl daugybės darbų, ateinat vėsiam rudeniui žada atsigauti :) Taip pat ir mano banko sąskaita.
Pradžiai komplektas, kuriam ilgai kaupiausi, svarsčiau, ir grįžusi iš puikaus kūrybininkų susitikimo pagaliau  "susprogau". Rankelės nepajuto nakties,  galvelė stabdžių, ir tik atsigulusi besivartydama supratau, kad pavyko stiprus darbas su nemaža subtilumo doze. Nekuklu, bet pati tikrai džiaugiuosi pavykusiu minkštumu, lankstumu, kai nebaisu, jog suplyš, ir kartu nėra kieta, sunku bei standu, kaip būna, kai tikrai tvirtai suveli gaminį.
Tačiau juokingiausia dalis, kai mama, šitiek šaipiusis iš galvos raiščio (kai pasakiau, jog turiu jam užsakymą) , jo ne tik kad nenorėjo nusirišti, bet dar ir sau vieno užsiprašė :)
Nerudeniška skraistė man kažkodėl primenanti besiskleidžiančių sakurų sodus.

 

 

Negaliu neįtraukti šios nuotraukos :D ji kuo puikiausiai išreiškia, ką mano sesė iš tiesų mano apie fotosesijas.

NUOTRAUKOS!

Štai ir baaaaisiai nekantriai lauktos Monikos Markevičiūtės foto su mano darbeliais! Senokai feisbuke nužiūrėjau šia talentingą merginą, ir štai - kol pati mokiausia visokių naujovių bei kaupiau (ir tebekaupiu) naujus vėjus, nemažai mano darbelių pasiruošė išlįsti į dienos šviesą ( o gal tiksliau į rudens vėsą?)

 

Šalikučiai pasiruošę rudens sezonui ir nekantrauja šildyti būsimos savininkės kakliukus. Kadangi darbai įvairaus naujumo, matosi ir eko printai, ir natūralios, ir aukso spalvos šilkas maišytas su be galo keistomis garbanomis, kurių "mamos" veislės nuoširdžiai nežinau.
Voratinkliai dar irgi nepavėlavę į sezoną, juos susukus apie kaklą kelis kartus, turime ir elegantišką aksesuarą, ir apsaugą nuo peršalimo.

Natūralios spalvos

 Visiškai natūraliai dažyti ploni pavasariniai šalikučiai. Labai švelnūs bei malonūs tiek šilko prisilietimu, tiek spalvomis. Eko atspaudams pasitarnavo svogūnų lukštai, o rusvai pilkam šalikėliui su seniau dažytu šilku bei kaselėmis - rūdys ir ąžuolo žievė, reali spalva šviesiai  pilka.

Nakties energija

Kai drėgmė nelyg įkyrus virusas skverbiasi  vidun, vienintelis dalykas, ko trokšti, yra šiltas, švelnus didžiulis šalis ir garuojanti arbata vos grįžus namo... Toks, kad galėtum susisupti iki akių ir  išvaikyti visas drėgnas mintis. Toks, kuris atstoja svajonę apie tingų rytą lovoje. Mėgstu tokius daryti, net jei tai ir reiškia šliaužiojimą šaltos virtuvės grindimis, ilgą ir atsargų kočiojimą, sąmoningą mėnesieną žudymą, kad išvyniojusi ruloną matytum, ar nėra raukšlių...
Ech... Baisiai keistas darbas naktimis. Neracionalu, bet be galo kūrybiška. Dievinu tą magišką tylą ir energiją, užplūstančią kiekvieną mažytėlaitę kūno ląstelę.
Galiu pasidalinti keliais naktiniais  vaikais.

Šis itin plonas, neįkyriai margas šalis puoštas natūraliu šilku, suteikiančiu ypatingą faktūrą (bei tvirtumą), vilnonais siūlais. Dažytas rankomis, todėl turi švelnų  vos rausvą perėjimą nuo pilkos. Nors ir nesu rausvos fanė, bet čia, reikia pripažinti,  ji visai mielai atrodo.

Darytas kaip eksperimentas iš įvairių audinių  skiaučių nuno felt technika, ne itin tvarkingai primėtytas siūlų, šilko kokonų... Dažytas improvizuota batika.  Harmoningai chaotiškas iki kaulų smegenų.  Bendras vaizdas man kažkodėl  asocijuojasi su  Haruki Murakami ir jo aprašoma Japonija - modernia, funkcionalia, bet kažkur širdies gilumoje išlaikiusią mistiką, religines tradicijas bei alsuojančia ta ypatingai keista japoniška maniera, kuri gyva kiekviename kampe, kur tik pasisuksi. 

Labai ačiū Editai už pozavimą ir subtilų prisilietimą prie nuotraukų. Jos bruožai  padėjo atskleisti šio šaliko charakterį. Kaip ir visi indėniški dalykai (na, čia vėl mano įspūdis...),  įnoringas, vizualiai turtingas bei laisvas. Tuo ir  traukiantis akį.  Veltas iš merino vilnos, sukarpyto lininio šalikučio,  mano amžinų palydovų siūlų ir dažytas  rankomis.  Šis jau šiek tie storesnis, tikra indėniškai žiema :)

Fotosesija su Kristina

Šiek tiek papozavusi fotosesijoms, kad ir vos kelioms, ėmiau vis labiau gerbti modelius. Toks sunkus darbas...  baisiai jo nemėgstu, nes ne galo  kvailai jaučiuosi prieš fotoaparatą. Nepalyginamai  labiau patinka būti už jo. Bet kadangi visada rezultatai iš fotosesijų su Kristina Dainovskyte maloniai nustebina, manau, tai ne paskutinės nuotraukos, kuriose matote mane.

http://www.efoto.lt/user/24675/nuotraukos
 

Šiek tiek apie patį darbą. Komplektas veltas iš merino vilnos, puoštas kažkokiu gražios faktūros šalikėliu, pro kurį eilinį kartą negalėjau praeiti  nenusipirkusi, net jei reikėjo nusikarpyti prisiūtus klaikius plastmasinius blizgučius. Taip pat ir garbanos, kurios labai gražiai susivelia ir santūriai puošnų padaro net patį paprasčiausią daiktelį. Dažytas  mano.  Pirštinės mažoms rankutėms, geriausiai tiks S dydį nešiojančioms be ilgų nagų. Šalikutis - tokio tipo šalikėliai man visad kažkuo primena žuvį - su kilpele, gali būti šalia pat kaklo šilumai ir kaip aksesuaras laisvai kyboti aplink nešiojamos palto ar striukės apykaklę. Šiltas, švelnus bet laaaaabai gyvas komplektas niūroms lapkričio dienoms - kad gelbėtų nuo šalčio bei slogučio.