Pasirodo, plonutė, švelnutė ir lengva kaip pūkas alpakos vilna buvo naudojama tik senovės inkų aristokratų ir žynių drabužiams. Paprasti mirtingieji dėvėdavo (ir tebedėvi) pončo, veltus ir austus iš lamų vilnos, kuri yra storesnė. Alpakos neskubiai vaikštinėjo aplink skabydamos žolę ir visiškai atėmė darbą iš žoliapjovių. Šie aukštikalnių gyvūnai puikiai prisitaikė Lietuvoje ir veda žavius pūkuotus vaikiukus mūsų žemėje. Na, gana plepalų :) vaizdo amžiuje geriau kalba nuotraukos.
Man alpakos sukėlė kažkokios sunkiai apibrėžiamos prabangos pojūtį, tarsi tvirto pasitikėjimo, kokybės, savitumo aurą, kuri reikalauja ir atitinkamos pagarbos. Nors vietiniai jas laiko kaip ūkinius gyvūnus, nežinau, ar tikrai valgyčiau alpakienos troškinį. Daug mieliau jas stebėti ir svarstyti, ką galima nuvelti iš jų švelnios vilnelės. Ūkyje alpakos turi ir mažesnių draugų, kurie taip pat kilę iš Pietų Amerikos ir kuo gražiausiai dera tiek spalva, tiek temperamentu - smalsūs, bet neįkyrūs.
LABAI dėkoju visiems, buvusiems kartu, už tokį smagų neeilinį šeštadienį. Geriausia, kas be nuotraukų ir labai šilto bendravimo akimirkų, man liko iš tokios kelionės, tai maišas vilnos, kurią labai nekantru išbandyti ir pritaikyti.Visos aistringos vėlėjos, žino,apie ką aš kalbu :) Tikiuosi greitai parodyti ir rezultatus.
