Juodai balta netyčiukė

Senokai jau turėjau šią puikią ( taip, nelietuviška ir nekuklu, bet prie jos nėra ko prikibti.) suknelę, ir pagaliau galiu ją parodyti. Didžiulis dėkui Vaivai už  puikiai atliktą modelio darbą :)

Iš pat pradžių gaminau šią suknelę su ilga, visiškai juoda, truputėlį gotiška vizija. Sudėjau visokias turėtas juodas medžiagėles per daug nemąstydama apie kompoziciją bei efektus, suvėliau, suglosčiau, kaip ir priklauso. Tačiau pamatę išdžiūvusį rezultatą visi, matantys dar nebaigtus gaminius, griežtai uždraudė ją dažyti. O kai jau taip sako absoliuti dauguma, imi ir susimąstai... Taip ji ir liko, kokia yra, ir mano akys apsiprato su pilkšvai baltais lopais.
Juodosios tebenoriu (ir kažkada tikrai turėsiu), o šį kartą daugiau apie tokį "karvišką" faktūrų margumyną.

Ilgis pavyko tikrai patogus - pats tas, kai atrodo ilga ir vaikščiodama nelipi ant sijono. Nugaroje patogumo sumetimais įtaisiau užtrauktuką, ir tai pasiteisino. Mažiau tamposi liemuo kaskart apsirengiant ir nusirengiant ir atrodo kur kas moteriškiau. Tas nugaros linkis, malonumas užsegti ir atsegti užtrauktuką... Ech, matyt vasara man jau galvelę ištroškino. Gana plepalų, vaizdais pasidžiaukite patys :)

Lietingo vakaro melancholija

Rūpestingai planavome fotosesiją, ir ką jūs manote? Kai tik atsilaisvinau, lietus pylė ir dangus tapo lapkritiškai pilkas ir žadantis  tik dar daugiau lietaus. Teko perkelti visą entuziazmą į vidų ir padirbėti su visai kitokiomis nuotraukomis, nei pradinė idėja. Negalėčiau pasakyti, kad esu nusivylusi. Dėkui Vaivai už nuotraukas ir kantrybę :)

Vidinė motyvacija

Veltinis, pramynęs kelią į rankdarbininkių  širdeles Lietuvoje tapo labai populiarus ir, sakyčiau, tik populiarėja. Mokyklose vaikai supažindinami su vėlimu per darbelių pamokas, vis dažniau gatvėse ir namuose galima pamatyti drabužių, rankinių, aksesuarų, ir tai nieko nebestebina. Kaip reiškinys tai turi svarbių pliusų - didėjanti medžiagų pasiūla, informacijos srautas, vis dažniau užklystančios aukšto lygio mokytojos, žvėriškas vėlėjų tobulėjimas, paremtas sveika konkurencija ir nuolatiniu kitų autorių darbų sekimu bei analizavimu. Kaip ir kiekvienas poliarus dalykas, šis turi ir ne tokią šviesią pusę. Kažkodėl, kai tokie dvasingi dalykai kaip rankų darbo gaminiai, tampa labai labai dažni ir pasiekiami, jų ypatingumas ima blankti nes... mmhm, o kas dabar nevelia? Tai neretai tampa TIK pragyvenimo šaltiniu arba amatu visai be dvasios, įkvėpimo ir tik dėl to, kad tai jau yra darbas. Visai neseniai Viltės straipsnis privertė susimastyti apie savąją motyvaciją velti, kaip ir kiekvieną kartą susitikus su tikrai aistringomis veltinio maniakėmis, kurių, ačiū Visatai, Dievui ar kam tik nori, turiu laimės pažinoti.
Na, ir kodėl, sakysite? Nes tai jau mano dalis. Juk nesusimąstai, kodėl turi galvą. Vėlimas man įkūniją tiesiog būtiną saviraišką, būtent tai, ko reikia tokiam nepastoviam žmogėnui. Tai ir meniškumo pliūpsnis, ir improvizacija, derinama su gana konkrečia technologija, puiki erdvė naujovėms ir eksperimentų poreikiui išpildyti, ir kruopštumas, ir sportas, ir praktiški gaminiai, kuriuos vis tiek reikėtų turėtų.

Neseniai aplankyti mokymai privertė pažvelgti į visą vėlimo procesą kiek kitaip. Iki tol man tai buvo etapai - nors ir visi savaip malonūs, bet vis tik etapai, galiausiai duodantys rezultatą. Dabar jie liejasi į vientisesnę visumą, įsipina vis daugiau laisvės, atsipalaidavimo, vis mažiau mąstau apie galimas klaidas, kurias įgūdis jau leidžia nuspėti, ir vis daugiau eksperimentuoju nemastydama apie pasekmes. Darydama paskutiniąsias sukneles taip įsijaučiau  ir po nerūpestingo maudymosi vilnos pūkuose, mirkimo muilo putų pelkėje, jau rankose turėjau suformuotą gaminį, ir suvokiau, jog visiškai užsimiršau laike. Ar tai ne žaviausia?
Ir į tokius beveik trancendentinius potyrius įstūmė būtent šį suknelė, gyvas įdėjos įverpimo į  materialų daiktą prototipas, turbūt dar ilgai liksiantis labai artimas.

Sharit Van Der Meer vizitas

Ilgai ir atsakingai kaupiausi įrašui apie vėlimo meistrės Sharit Van Der Meer kursus, kuriose teko malonumas lankytis, ir šiandien supratau, kad nieko, skambančio ne banaliai, taip ir neparašysiu. Tokie potyriai žodžiais nenusakomi, o jos technikos iš pagarbos (ir dėl tingėjimo) neaprašinėsiu. Viena tik galiu pasidalinti - VISOMS, ir patyrusioms, ir naujokėms, stipriai rekomenduoju.

Sneak Peek

Ar jums būna smalsu, kaip kūrybinis procesas vystosi iki subrendusio darbo išėjimo į pasaulį? Man taip. Kadangi protingo žmogai sako, kad gyvenimas tau duoda tiek kiek ir pats jam duodi, tai šį kartą dalinuosi darbinėmis nuotraukomis, kurių paprastai nerodau.

Miškinis Miškinis

Kaprizingas kaip lietuviška vasara, lengvas ir vietomis sunkesnis sijonas pavyko kaip tik koks ir norėjau. Ne taip dažnai taip nutinka, jei atvirai. O gimė visai nesudėtingai - vieną saulėtą rytą atsibudau su tokiu užsidegimu velti, kad net arbatai nespėjus atvėsti jau buvau radusi visas reikiamas medžiagas. Paprastai neskubiai ir atsakingai atlieku šį kompozicijos etapą, bet tądien labai lengvai suderėjo chaki spalvos senokai taupytas sijonas, ryškiai žali audiniai, visad po ranka esanti mėgstamiausia plonytė natūraliai balta merino vilna ir Tussah laukinis šilkas. Nuvėlus gautas rezultatas pasirodė nevientisas, truputį blankokas,  tad iš karto ir dažais palaisčiau.
O kai atėjo laikas plauti, mano akelės džiaugėsi vis labiau ir labiau. Į rankomis suveltą medžiagą spalvos sugėrė tiesiog puikiai ir sukėlė tokį ryškų miško paklotės įspūdį, kad net samanų ir drėgmės kvapas, rodos, pasklido. Truputėlį prisilietus siuvėjai, sijonas jau tobulai gulė ant klientės  figūros ir iškeliavo pradėti savo, kaip atskiro tvarinio, gyvenimo.

 

Nuotraukos buvo darytos pasiduodant tos akimirkos nuotaikai, kaip ir visą laiką nuo pat sijono užsimezgimo, tad, manau, puikiai atitinka jo dvasią - nerūpestingai chaotišką, lengvą ir su lietuviško rimtumo doze.

Fėjos suknelė

 Paskutiniuoju apsėdimu noriu pasidalinti ir su ištikimais skaitytojais - taip taip taip, tai velti drabužiai! Kaip ir kiekvienas veltas gaminys, jie turi savus "rizikos taškus". Bandžiau velti suknutes ir su užtrauktuku, ir be jo, mėginau visokius audinius ir mezginius, faktūras, vilnos iš šilko kombinacijas... ir tikrai bandysiu dar, nes prabangos, naujovių mišinys veikia kaip narkotikai, tik po tokio "pavartojimo" dar turi ir dailią suknutę. Iš visų laukiančių spintoje, tegaliu parodyti tik šią, kurios super greita fotosesija visai šalia pat namų davė gerų rezultatų.

Perlipti save

Labai smagu kartais imti ir padirbėti su sau neįprastomis spalvomis, tai tarsi išsūkis, kai turi perlipti save. Smagiausia, kad jis labai atžviežina galvą ir priverčia naujai permąstyti savo mėgstamus spalvų derinius, medžiagas, faktūras... Kartais net ryžtis visiškai, rodos, beprotiškiems eksperimentams, kurie pavyksta ne tokie jau ir ekstravagantiški, kaip tikėtasi. Šia rankine pati labai džiaugiuosi - tiek netikėtai pavykusiu labai organišku dekoru, tiek tvirtumu, standumu. Pasidžiaukite ir jūs :)

Moteriška magija

Sako, tikros moterys turi būti įsimylėję batus. Kita populiari teorija skirto  mus į batų moteris ir rankinių moteris. Betvarkant spintą ir prikauptų kūrybinių lobių atsargas man labai aišku pasidarė, kad batų užtenka turėti dvejus skirtingus, o štai rankinės - kita istorija :) Kelios dėvėjimui skirtingoms progoms, kuprinė ir maža kuprinytė, o dar kur pagamintos iš stipraus impulso sukurti kažką naujo ir laukiančios savo pirkėjos... Tegaliu pasakyti ( net ir nebūdama rankinių manijos apimta, kaip dabar ir yra), jog rankinės man vienas iš stipriausių ir charizmatiškiausių  moteriškumo pavidalų.

Vienintelė priežastis, kodėl jų negaliu prigaminti tiek daug, yra didelė medžiagų savikaina, dar didesnis iššūkis rankų odai ir tikrai nemažai įvairaus darbo, kad baigta rankinė būtų ne tik graži ir originalumu traukianti aplinkinių žvilgsnius, bet ir ilgaamžė ir patogi dėvėti. Vienas iš paskutinių man naujų modelių kaip tik toks ir pavyko.