Eksperimentai

Ką jūs, mielos vėlėjos, darote, kai ima nervas, kad brangus daiktas gali ir nepavykti tobulai iš pirmo karto? Tikiuosi, kad ne graužiate mikroskopinius ir šiaip trapius savo nagelius, o kaip geros strategės galvojate, planuojate ir bandote ieškoti būdų, kaip išvengti potencialių klaidų. Na, bent aš taip stengiuosi :) Ir padarau testinį modelį iš paprastų, kartais ir keistokų medžiagų, dėl kurio per daug galvos neskauda.

Toks ir buvo šios suknelės tikslas. Gaminta ji iš šauniosios avyčių vilnos, lietuviškų Angoros triušio pūkų, gryno kašmyro, visai nepasiteisinusio kaip prabangus priedas į voratinklį, visokiausių šilko atraižų ir lengvos retos medvilnės. Bet taip jau išėjo, kad šis eksperimentas klientei atrodė kaip visai nebloga antros vestuvių dienos dienos suknytė.

Pirmo sniego mintys. Mėlynai aguoninės.

Kai kas šiandien džiaugėsi pirmu sniegu, o man tik vasarą norisi atsiminti (nesu šalčio fanė ir niekad nebūsiu). O per ją daug visko nutiko... Ir vienas geriausių dalykų - pažintis su tikrai išskirtine nuotaka. Man apskritai patinka, kai žmonės turi aiškią viziją, kokių nori savo vestuvių, bet kai tos vestuvės tokios jaukios, nuoširdžios ir autentiškos, mano širdelė tesugeba šokinėti iš džiausmo. Linkiu, kad ramybė ir subtilus pasitikėjimas, kuris mane labiausiai sužavėjo bendraujant su šia šaunia kliente, nenustotų žavėti ir jaunikio bei laimė jaunavedžius lydėtu visur visur. Na, o sau tik daugiau tokių klienčių :) Čia išankstinis prašymas Kalėdų seneliui.

Už nuotraukas dėkui Saulės Pievos komandai.

Mano vienintelė ir nepakartojama. Juoda.

Visa istorija tokia: norėjau išskirtinės vestuvinės suknelės, kurią mielai dėvėčiau pati. Ir ką sau manote, knisausi internete gana nemažai ir visos neįtiko. Teliko pasidaryti, nors vestuvių dar ir neplanuoju. Ir su didžiule meile gotiškai estetikai aptuštinau savo šilko atsargas, suglosčiau, suvėliau, nudažiau ir va... Dabar laukiu progos, kur ją apsirengti.

Su Darius Juodka Photography ir Akvilės rankytėmis bei akytėmis, pagaliau galiu ją pristatyti!

Žavumo įsikūnijimas

Atradau naujausią svajonių gyvūną (po pilko pitono ir šuns) - alpaką! Laimingo atsitiktinumo dėka pasisekė susipažinti su pirmojo Lietuvoje alpakų veislyno įkūrėja, kuri labai maloniai priėmė į svečius. Labai smagiai pamaklinėjome po gražią, ramią ir rudeniškai romantišką teritoriją, sužinojome daugybę įdomių faktų apie šiuos žavius gyvūnus.

Pasirodo, plonutė, švelnutė ir lengva kaip pūkas alpakos vilna buvo naudojama tik senovės inkų aristokratų ir žynių drabužiams. Paprasti mirtingieji dėvėdavo (ir tebedėvi) pončo, veltus ir austus iš lamų vilnos, kuri yra storesnė. Alpakos neskubiai vaikštinėjo aplink skabydamos žolę ir visiškai atėmė darbą iš žoliapjovių. Šie aukštikalnių gyvūnai puikiai prisitaikė Lietuvoje ir veda žavius pūkuotus vaikiukus mūsų žemėje. Na, gana plepalų :) vaizdo amžiuje geriau kalba nuotraukos.

 Man alpakos sukėlė kažkokios sunkiai apibrėžiamos prabangos pojūtį, tarsi tvirto pasitikėjimo, kokybės, savitumo aurą, kuri reikalauja ir atitinkamos pagarbos. Nors vietiniai jas laiko kaip ūkinius gyvūnus, nežinau, ar tikrai valgyčiau alpakienos troškinį. Daug mieliau jas stebėti ir svarstyti, ką galima nuvelti iš jų švelnios vilnelės. Ūkyje alpakos turi ir mažesnių draugų, kurie taip pat kilę iš Pietų Amerikos ir kuo gražiausiai dera tiek spalva, tiek temperamentu - smalsūs, bet neįkyrūs.

LABAI dėkoju visiems, buvusiems kartu, už tokį smagų neeilinį šeštadienį. Geriausia, kas be nuotraukų ir labai šilto bendravimo akimirkų, man liko iš tokios kelionės, tai maišas vilnos, kurią labai nekantru išbandyti ir pritaikyti.Visos aistringos vėlėjos, žino,apie ką aš kalbu :) Tikiuosi greitai parodyti ir rezultatus.

Laiko mašinų prisižiūrėjusi susimąsčiau...

Šiandien su artimu draugu diskutavome visoms rankdarbininkėms svarbia tema - socialinių tinklų įtaka. Matau, kad dauguma siejančių savo ateitį su profesionaliu kūrybiniu keliu turi bent po vieną iš šiuo metu populiarių socialinių tinklų ir tinklaraštį. Dažniausiai po kelis :) Ir kažkaip randa laiko tvytinti, dalintis naujienomis feisbuke, paskelbti po kokią kūrybinio proceso ar dar nebaigto produkto nuotrauką. Visi, kas tai darėte, žinote kiek laiko reikalauja rimtesnis (turiniu, ne tik nuotraukomis) įrašas tinklaraštyje.
Prisipažinsiu, iš prigimties labai jau intravertiškos natūros žmogėnui, ne viskuo linkusiam dalintis, kartais gana sunku suvokti, kokia to prasmė. Matau daug pasidalinimų informacija, nuo kurios man nei šilta, nei šalta, o ir nebaigtų produktų nuotraukos netvarkoje manęs "neuždega" jų pirkti. O kiekvienos parduotuvės prasmė yra parduoti produktus. Tai gal geriau jau parodyti tikrai dailiai pateiktą gaminį aplinkoje, kuri jo neužgožia? 
Visa "socialinė veikla" siaubingai ryja laiką. Ką dar per tą laiką galėtumėte padaryti? Žinau, ką aš labiau norėčiau veikti - paeksperimentuoti su dar nebandytomis medžiagomis, nuvelti labai keistą, dar nepažįstamą modelį ar galų gale pasidaryti suknelę, skirtą eiti į darbą. Daug mieliau tuo laiku užsiimčiau nevaržoma kūryba, nemąstydama apie jos pardavimą, praktinį pritaikymą ar nieką kitą. Be fakto, kad tai labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir nerimo, taip kartais gimsta patys geriausi kūriniai. Taip, nieko nesitikint ir atsipalaidavusia galva imantis mylimos veiklos. Kaip manote, ar labai naivu tikėtis, jog tai ne ką prastesnis kelias į sėkmę negu virtualios pažintys?

Baltas plonumas

Pastaruoju metu darbavausi su lengvumu, naujomis faktūromis, naujomis medžiagomis, voratinklio technika. Labai mėgtu lengvučius veltinius, o tai nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo.

Štai kaip sekėsi :)

Darbo kainavo tikrai nemažai. Rankytės muilo prisigėrė tiek, kad jokia mikroflora ant jų nebeišgyventų, bet užtat jau nebebijau vestuvinių užsakymų :) Visos norinčios kažko gaivaus ir išskirtinio, vasariškai plono ir dailaus,  galite drąsiai rašyti man.

Gruzija. Fotografo svajonių šalis.

Manau, kiekviena kelionė savaip įkvepia naujiems darbams ir praturtina nauja patirtimi. Tačiau kai reikia kažką papasakoti apie kelionę, kurioje patirta TIEK DAUG, gana sunku atsirinkti, nuo ko pradėti. Į Gruziją patarčiau nuvykti kiekvienam lietuviui, kuris dar ten dar nebuvo, kad suvoktų, kokie mes esame turtingi, kultūringi ir civilizuoti žmonės. Kiek daug tvarkos šioje šalyje ir kiek mažai pasitenkinimo tuo, kas esame. Reiktų nemažai išmokti iš gruzinų. Ir kad pamatytų, kokia dramatiška bei kardinaliai skirtinga gamta, sutalpinta vienoje mažutėje kalnų šalelėje.

Gavome progą pamatyti ne turistinio sezono metu, kai dar sprogsta medžių šakos, vietiniai tvarko kelius ir į kalnus dar prasiskverbia šviesa. Apie kultūrą, žmones bei autentiškos Gruzijos ypatumus reikia atskiro įrašo. Kol kas pasidžiaukite vaizdais, kurie realybėje tiesiog gniaužia kvapą.

Saulės malonumai

Turiu šiek tiek naujienų ir vasariškų nuotaikų, kai tesinori vartytis prieš saulę ir... na, kiekvienas jau skirtingų dalykų nori :) aš tada svajoju apie serbentų kokteiliuką.

Nuotraukos iš paskutinės fotosesijos su netikėtais aksesuarais ir gyvuliuku, labai šauniai prisiderinusiu prie korseto.

Feniksas

Sekantys mano darbus turbūt kažkur jau bus tai matę. Taip, atmintėlė jūsų neapgauna. Jūs jau tikrai matėte šią suknytę.

Ji perėjo gana nemažai transformacijų, kol pasiekė savo tikrąją formą. Teko taisyti kai kuriuos sumanymus, vėl formuoti, karpyti, dažyti... ir dabar ji jau galutinai subrendusi.It tikras feniksas kyla iš pelenų :)