Sekantiems mano darbus ne paslaptis, jog mėgstu labai įvairias medžiagas nuo paprasčiausių medvilninių marlių, stambiaakių, minkštų akrilo šalikų iki visiškai pigios ir sunkiai nusakomos "sintetikos". Viską, kas tik patraukia mano akį naujesne, ne tokia įprasta faktūra aš išbandau. Tačiau šį kartą noriu parašyti ne apie "medžiagizmą".
Pastaruoju metu daugiau teko susidraugauti su rimtesnėmis, brangesnėmis iš jų. Kartais tikrai jausdavausi, jog vilna tėra prieskonis prie šilko, o ne atvirkščiai :) Vis tik šilkas savo magiją paskleidžia kiekvieną kartą prisilietus - toks įvairus, glotnus, nepastovus bei subtilus yra. Švelniai blizgus ir daug tvirtesnis, nei atrodo. Tai pats tvirčiausias natūralus baltyminis pluoštas, kuriam lygios alternatyvos žmogus dar nerado. Nenuostabu, jog tokia stebuklinga medžiaga paklūsta kiekvienam vėlėjos įgeidžiui ir tiesiog užburia savo prabanga, tuo grynu rafinuotumu, kuriam neprilygsta niekas.
Šis voratinklis gamintas iš daug gryno šilko, maloniai glostančio odą bei suteikiančio trapiai atrodančiam šaliui tvirtumo, lietuviško lino, maišyto su laukiniu grynu šilku, vilnelės, moherinių siūlų ir truputėlio vilnos, viską suklijuonačios į vientisą gaminį.
Toks prabangus derinys man tikrai labai patiko, tad eksperimentavau toliau su šilko rūšimo, apdirbimo būdu, kiekiu, traukimosi procentu... visokiomis vėlėjų gudrybėmis, sveikam (taip, teisingai mane supratote) žmogui skambančiomis kaip raganų paistalai. Taip pat atsiminiau dėžėse stovinčias švarutėles baltutėles natūraliai blizgias moheros garbanytes, Wenslaydale garbanas, neįtikėtinai švelnų minkštutėlį mišinuką, kuriame avies vilnos nei plauko nėra... Tik jaunučio kupranugario povilnė, šukuojama rankomis, lamos pūkai bei balčiausias kultūrinių Bombyx šilkverpių rūšies kultūrinis šilkas.
Dirbant su tokiomis medžiagomis tiesiog savaime prisigeri to rafinuotumo. Nekantrauju tęsti eksperimentus su kitokiu šilku, tikru kašmyru, kuris visai netikėtai iš dangaus nusileido ir angoros triušiukų pūkais.
