Nakties energija

Kai drėgmė nelyg įkyrus virusas skverbiasi  vidun, vienintelis dalykas, ko trokšti, yra šiltas, švelnus didžiulis šalis ir garuojanti arbata vos grįžus namo... Toks, kad galėtum susisupti iki akių ir  išvaikyti visas drėgnas mintis. Toks, kuris atstoja svajonę apie tingų rytą lovoje. Mėgstu tokius daryti, net jei tai ir reiškia šliaužiojimą šaltos virtuvės grindimis, ilgą ir atsargų kočiojimą, sąmoningą mėnesieną žudymą, kad išvyniojusi ruloną matytum, ar nėra raukšlių...
Ech... Baisiai keistas darbas naktimis. Neracionalu, bet be galo kūrybiška. Dievinu tą magišką tylą ir energiją, užplūstančią kiekvieną mažytėlaitę kūno ląstelę.
Galiu pasidalinti keliais naktiniais  vaikais.

Šis itin plonas, neįkyriai margas šalis puoštas natūraliu šilku, suteikiančiu ypatingą faktūrą (bei tvirtumą), vilnonais siūlais. Dažytas rankomis, todėl turi švelnų  vos rausvą perėjimą nuo pilkos. Nors ir nesu rausvos fanė, bet čia, reikia pripažinti,  ji visai mielai atrodo.

Darytas kaip eksperimentas iš įvairių audinių  skiaučių nuno felt technika, ne itin tvarkingai primėtytas siūlų, šilko kokonų... Dažytas improvizuota batika.  Harmoningai chaotiškas iki kaulų smegenų.  Bendras vaizdas man kažkodėl  asocijuojasi su  Haruki Murakami ir jo aprašoma Japonija - modernia, funkcionalia, bet kažkur širdies gilumoje išlaikiusią mistiką, religines tradicijas bei alsuojančia ta ypatingai keista japoniška maniera, kuri gyva kiekviename kampe, kur tik pasisuksi. 

Labai ačiū Editai už pozavimą ir subtilų prisilietimą prie nuotraukų. Jos bruožai  padėjo atskleisti šio šaliko charakterį. Kaip ir visi indėniški dalykai (na, čia vėl mano įspūdis...),  įnoringas, vizualiai turtingas bei laisvas. Tuo ir  traukiantis akį.  Veltas iš merino vilnos, sukarpyto lininio šalikučio,  mano amžinų palydovų siūlų ir dažytas  rankomis.  Šis jau šiek tie storesnis, tikra indėniškai žiema :)