Komplektas

Nors ir spalvų rinkinys tradiciškai laidotuvininis (taip taip, be galo jį mėgstu, kad ir kaip nepopuliariai tai atrodytų), bet  rankomis sušildyto veltinio skleidžiama jaukuma komplektą praskaidrina.
O kur dar šita daili mergina, kuriai tūkstantį kartų ačiū reikia pasakyti už pastovų pozavimą :)

 

 Žinau, kad nekuklu, bet baisiai pati džiaugiuosi šiomis nuotraukomis. Kadangi fotografuoju tik hobiui ( na, ir veltiniams :)  )  ir gerai - atitinkamai gerai pagal mano aukštą kartelę - pavyksta ne visada, tai ir džiaugiuosi kaip  akla višta grūdą radusi.

Stalone style

Cool you say?  Hell yea :D

O jei rimtai, tai jau kuris laikas spintoje trynėsi šis mielas užsakymas. Išbandžiau naujas (man) vilnas, medžiagas, va ir tokią puikią faktūrą gavau. Nusidažė ir tapo labai retu atveju, kai darbas visiškai atitinka viziją.

Beveik šimtaprocentinis natūralumas

Per paskutinį mokslų maratoną buvau apleidusi blogą, nepykit, kas sekate :)
Iš karto puolu taisytis - darbų yra, bet ne visi nufotografuoti ir baigti.
Užtat šios dvi knygelės baigtos. Abi ypatingos daugiausiai dažymu.
garbanė puošta pirmaisiais eko print bandymais ant medvinės, velta tiesiai ant baltos vilnelės ir primaišyta nuostabios tamsios spalvos natūraliomis garbanomis. ai... dar toms vėlėjoms, kurios nuo tvarto kvapo nesvaigsta (nes jis išsiplovė) yra gvazdikėlių :)

O šioji dažyta dažine raude, gal kai kam geriau žinoma kaip madder. Pirmieji bandymai davė rausvą spalvą, nors ir visaip kaip sekiau instrukcijas, kad jos negaučiau... apėjau barako gyventojus, susiveikiau kalcio karbonato ( išgramdžiau virdulių nuosėdas), paviriau... ir va, vis tiek rausva vietoj sunkiai nusakomos kūno spalvos su oranžinės prieskoniu.  Gerai, kad bet kavos pupelės ir grynos moheros garbanos gelbsti situaciją.

Šalčio malonumai

Šaltukas prispaudė namie su puodukais karštos arbatos,  pridrėbė sniego, dar kaip tyčia ir saulutė prie šio ironiško orelio prisidėjo :) gražu, į lauką traukia, bet taip šalta...  O aš nepasižymiu lietuviškoms skudžių avytėms būdingu atsparumu...  Užtat apsiginklavau daugybe nebaigtų darbų, kuriems kiekvienam dar kažko vis trūksta - dalių, spalvų, idėjos, ryžto susiūti ar šiaip laiko iki galo subręsti. O kur dar idėjos, kurias įkvepia bandravimas su kitomis dėl vilnos pamišusiomis moterėlėmis, nenustygstančiomis atradimų džiaugsmu. Taip ir sukasi galvelė kaip daugybės neapsisprendusių bičių kamuolys. Bet šį kartą turiu ir pasirodyti truputuką :) Vis tik yra kuo gintis nuo šalčio su veltomis bei dažytomis (apie šitą pamišimą turbūt reikės kito įrašo) pirštinėmis.

Taip pat užkabino ir veltos  šlepetės.  Kaip pagarsėjusi lėtapėdė, maloniai nustebinau save - anas violetines šlepetes baigiau velti  per beveik 4 valandas! Žinoma, yra kas netenkina, bet būtent tai ir varo pirmyn. Kol kas apie šlepečių pardavimą tikrai nemąstau, net kurpalių dar neplanuoju įsigyti, tad jos tiktai artimiausių žmonių kojelėms šildyti bei zyzimui slopinti. Mat po sesės šlepečių jau visi  ir įsigeidė.

Atostogų įspūdžiai

Atostogos, kad ir kaip šventvagiškai tai skambėtų iš LSMU studentės lūpų,  tikrai atitiko šio žodžio prasmę. Pailsėjau. Net neatrodo, jog prabėgo staigiai kaip vėjo pliūpsnis atvėrus langą. Taip pat paliko ir nemažai įspūdžių, nors gal tai labiau dera vadinti supratimais, kurie, nors  ir buvo žinomi anksčiau, tapo nepalyginamai aštresni.

•   Senatvė yra apgailėtinas dalykas. Čia neturiu galvoje dar palyginti sveikų  moterų, kurioms 50, ir jau įsivaizduoja, kad po poros metų mirs. Kalbu apie kretančius, netvarius 90-mečius kūnus, kurie nebeleidžia nieko daugiau, kaip tik sėdėti tamsoje ir laukti mirties. Noriu sulaukti 60-ties it greitu ir efektyviu širdies smūgiu mirti, kai mano dvarnius  šuniukas jau bus senas, tingus ir apvalutis. Taip, ištikimas šunytis iš prieglaudos, o ne vaikai, kuriems pati jausčiausi našta.   http://www.lese.lt/lt/start
• Matyt, nesu tokia ciniška ir supuvusi, kaip maniau. Įsitikinau tuo, kai negalėjau pabaigti Takeši Miike filmo Imprint. Atmosfera fantastiška ir kaip tik tokia, kokias dievinu labiausiai, bet  į žmogaus kankinimus ramiai žiūrėti nebeišėjo. Net labai stipriai stengiantis.  
• Cowboy Bebop atrodė vienas, o gal ir pats geriausias anime iš visų matytų, prieš ketverius metus, tebeatrodo ir dabar. Turbūt skonis ir estetikos suvokimas ima įgauti pastovią formą. http://www.imdb.com/title/tt0213338/        http://www.youtube.com/watch?v=nftxDrStny8&feature=related
•  Meilė trukdo karjerai (ir atvirkščiai), išskyrus atvejus, kai bosas ir yra meilė.  
•  Knygos lavina vaizduotę DAUG DAUG labiau nei   filmai, įkvepia kurti ir turtina žodyną.
• Tikrosios šventės yra ne sėdėjimas prie stalo (nors ir tai labai maloni dalis), bet jų laukimas. Kai darai dovanėles, jas pakuoji, stovi eilėse ir matai besišypsančius, vaikų laukiančius  žmones, tvarkai namus bei viską palaipsniui užpildo tas magiškas smagus stebuklo laukimas.

 

•   BTV atrado nišą,  kurią neužpildytą  palieka TV3 ir LNK. Rodo puikius naujus serialus, įdeda vaizduotės į  anonsus bei drįsta rodyti absurdiškai  juokingą veidą be pretenzijų į kičinį snobiškumą. Nesu didelė lietuviškos televizijos fanė, na gerai, niekad nebuvau, bet šį tą visgi tenka pamatyti. Ir labai retai kas nudžiugina. Laidos arba jų idėjos vagiamos arba perkamos iš užsienio televizijų, per prievartą grūdamas amerikietiška maniera bei  supratimas... Ir dar ne pats protingiausias, kai tikrai yra ir nemažai gerų dalykų, ateinančių iš šios supervalstybės  (Games of  Thrones, Battlestar Galactica, bliuzo muzika, nemažai tikrai gerų filmų, mokslo naujovės...) Tiesiog labai liūdna, kai  šalyje, kur tikrai yra kūrybingų bei talentingų žmonių, nelabai kas varginasi naudoti savo galvą ne tik kriminalams ar pinigų darymui.     
• Ispaniška vilna švelnesnė, nei tikėjausi iš 28 mikronų. Man dar labai labai daug mokytis velti, ir tai puiku. Nemėgstu, kai  artima veikla greit nusibosta, o vėlimas, panašu, niekada neišsisems. Išbandžiau pirmąsias moteriškas šlepetes. 

Žiemos džiazas

Žiema!!!!! Pagaliau atėjo padori žiema su šerkšnu, šaltuku ir turbūt greitai ir sniegu :)  juo geriau man, nes toks fonas puikiai atrodo su tamsiais daiktais, kurių, kaip amžiną juodos fanę,  paprastai pastoviai būna.
Taip kad... ilgai netempiant gumos, rodausi naujausią komplektą.

Taip pat pirmą kartą per visą savo kaip vėlėjos "karjerą" padariau gėlę.  Visąlaik gražiausios gėlės man būdavo pievoje, todėl ne itin žavėjausi veltomis, siūtomis, nertomis ar kokiomis kitokiomis negyvomis gėlėmis, bet... kas reikia, tai reikia. Net negaliu sakyti, kad  buvo taip baisu.

Ir dar truputėlis žiemos... nuostabios fantastiškos žiemos.  Nebe ištęsto lapkričio.

 

 

Vyras ir moteris. Kartu.

Mintys, kaip per knygutę išreikšti vieną ar kitą idėją, senokai sklando mintyse, rankose, o ne visai pavykę ir spintoje. :) Bet šį kartą apie, mano subjektyvia nuomone, labiau pavykusią  idėją.
Viskas prasidėjo akimirką, kai su mama apsipirkinėjome, ir radau gražius baltus medvilninius baltinius. Prigriebiau dažymui. Iš įpročio pradėjau "utilizuoti" nuo rankovių, ir tada kilo mintis, kad gal ir visai nereikia nukarpyti rankogalių. O kai jie dar taip gražiai nusidažė, pirmiausia buvo atskirti originalioms knygutėms.

Taip ir gimė vyrukas, žalias, parūdijęs vietomis, natūralus svogūninis garbanius :)  Šiuolaikinis dailus stileiva, nemokantis sutaisyti varvančio čiaupo, bet užtat apsišvietęs šnekorius bei puikus kompanionas.

 

 Ir moteraitė, kaip neretai ir būna poroje, ryškesnė, truputį nustelbianti savo vyrelį, bet kai lieka vienu du, "šilkinė" ir, kaip ir dera lietuvaitei, tikra gražuolė. Unikali vidumi, bei nepamirštanti ir išorės prižiūrėti.

 Kuo gi ne moderni pora? Su trupučiu tradicijų ( čia aš apie dažymą rūdimis bei naudotas organiškas medžiagas) ir kartu  atšviežintomis technologijomis bei   XXI amžiaus pranašumais ( sintetiniai dažai, matomas grubus, kietokas juodas tinkliukas).

Atėjus žiemai labai akivaizdžiai pajunti, kad veltiniai ne tik gražus dalykas.  Tada be galo gera iš kišenės išsitraukti tokias ryškias, šiltas bei lanksčias pirštinaites... Ir būti tikrai, kad niekur daugiau tokių nepamatysi, kaip tik savo rankinėje :)   Nes rankomis dažytų daiktų nukopijuoti neįmanoma net ir labiausiai stengiantis.

Švelnioji pusė

Kas mane pažįsta iš anksčiau, turbūt nustebtų dėl tokių neežiūkštiškų spalvų derinio. O ką jau bekalbėti apie pateikimą...  na, ko gero, visi turi ir švelniąją  pusę :)