Nemirtinga juoda

Elegantiškų juodų riešinių šį sezoną teko velti nemažai, bet jos niekada man nenusibos. O kiek dar liko nebandytų keistų medžiagėlių, kurios irgi fantastiškai JUODOS, bet įsivėlę kartu su vilna sukuria kuo įvairiausias faktūras. Štai kelios, kuriomis negaliu nepasirodyti.

Storas glotnus šilkas, kai ir tikėjausi, pasirodė visu savo gražumu ir šios riešinukės papuoš tą vienintelę, pasiilgusią klasikos ir prabangos.

 

 

Neplonas gipiūras iš senokai sau vietos nerandančios palaidinės irgi su riešinėmis suderėjo kuo puikiausiai, bet tos baltos gumytės išlindo jau po vėlimo :( ir turiu nuojautą, kad nelabai užsidažys. 

Išėjo kasdieniškas variantas šaltoms kelionėms po miestą. 

NUOTRAUKOS!

Štai ir baaaaisiai nekantriai lauktos Monikos Markevičiūtės foto su mano darbeliais! Senokai feisbuke nužiūrėjau šia talentingą merginą, ir štai - kol pati mokiausia visokių naujovių bei kaupiau (ir tebekaupiu) naujus vėjus, nemažai mano darbelių pasiruošė išlįsti į dienos šviesą ( o gal tiksliau į rudens vėsą?)

 

Šalikučiai pasiruošę rudens sezonui ir nekantrauja šildyti būsimos savininkės kakliukus. Kadangi darbai įvairaus naujumo, matosi ir eko printai, ir natūralios, ir aukso spalvos šilkas maišytas su be galo keistomis garbanomis, kurių "mamos" veislės nuoširdžiai nežinau.
Voratinkliai dar irgi nepavėlavę į sezoną, juos susukus apie kaklą kelis kartus, turime ir elegantišką aksesuarą, ir apsaugą nuo peršalimo.

Šeškučiai

Kai užpuola melancholija, būsimo rudens liūdesys ar šiaip liūdna nuotaika, labai padeda prasiblaškyti malonių akimirkų prisiminimai. Kas atostogų nuotraukas peržiūri, kas mėgstamą filmą ar pasileidžia muziką beprotišku garsu kad bent kažkiek išvaikytų lendančias galvon mintis.
Aš sėdau tvarkyti fotoaparato kortelės atminties ir radau štai ką :)

Susirangęs fotoaparato krepšiuke šeškutis priminė bobas, kurios apibumbėjo mus, nes per arti jų daugiabučio drįsome prieiti, o ne prie savo namo (nors jis stovejo  už kokių 6 metrų) vaikščiojome.  Išvadino kapinių gražuolėmis :) Tokie atsiminimai nuotaiką labai pakelia, o kartu ir priverčia susimąstyti, kas taip sugadina žmogui gyvenimą, kad pyktis liejasi visiškai be jokio pagrindo.
Na, tikiuosi niekada patirti to neteks. Ir apskritai, geriau jau pasidžiaukite nerealiais padarėliais.

 Ir patenkinta daugiavaike motina :)

Tie magiški eko pėdsakai

Kodėl magiški? Nes ne visada išeina, kaip tikiesi, bet visada nustebina. Štai jau kuris laikas akis džiuginatys rezultatai, kuriuose lapų nerasta,  bet spalvos man laaaaabai prie širdies.

 

 

 

Laukinis Tusah šilkas margintas raudonų bei geltonų svogūnų lukštais, o vilna dar ir žąsų pūkais. Labai įdomus dalykas, tik nemanau, kas itin praktiškas. Veltinyje liko neišbyrėję tik labiausiai šilku padengtos plunksnos.

Na, o čia  kažkas nenusakomo ir bendru įspūdžiu man labai labai japonišką atmosferą primenančio. Klodama mėlyną kopūstą ant balto veltinio mažiausiai tikėjausi švelnios rausvos ir nenusidažiusio balto šilko. Bet dėl to eko atspaudai ir užkabina, kad turbūt neįmanoma šios technikos įvaldyti iki galo ir visiškai nuspėjamų rezultatų.

Baubas KOPIJAVIMAS

Pastaruoju metu ant Lietuvėlės buvo nemažai rimtų atvejų bei diskusijų apie rankų darbo gaminių kopijavimą bei intelektualines vagystes. Slidi ir skaudi kūrėjui tema, kuria nieko naujo turbūt negalima pasakyti. Paskaičius komentarus paaiškėja, kad kai kas neskiria, kas yra technologija, dekoro elementas, stilius, individualus braižas ir neretai įsižeidžia be reikalo, o tada jau visai nukrypsta į lankas. Paskaitinėjusi diskusijas ir pati pasidariau šiokias tokias išvadas, kurios kol kas atrodo patikimiausios.

• Velti / megzti / siūti ar kokia kita technika rankdarbiauti gali beveik kiekvienas norintis, bet jei tikrai nori būti unikalus, privalai, be meistriško technikos įvaldymo,  ieškoti savo braižo.  
• Būtent braižo "nukosėjimas" siekiant naudos (dažniausiai finansinės) ir yra intelektualinė vagystė. 
• Siūlų, medžiagos, detalių,virvelių, dygsnių, spalvos naudojimą savo gaminiuose laikau elementais. Jie tik krūvoje gali suformuoti visumą.
• Tikram kūrėjui su savo idėjomis kopijuoti nereikia, o gintis jau daug sunkiau dėl sąmoningumo trūkumo. Puodą pavogus tai smerkiama, o pasisavinus dizainą ne visada.

Na bet rašau ne pasiskųsti. Kaip teigiamą pavyzdį galima pateikti vieną kanadietę dizainerę Hemideh Abol, kuri mokėsi pas mūsų visų puikiai žinomą Viltę, bet kažkodėl jos braižo neperėmė. Labai įkvepiantys faktūriški  darbai  su lašeliu avangardo bei kaupu laukinio moteriškumo, į kuriuos galime daug kartų žiūrėti ir visada kažką naujo aptikti.  Taip pat ir dar geresnis pavyzdys, kad užuot kategoriškai ginčijusis forumuose (nors ir puikiai suprantu, kad reikia pasidalinti skauduliu, kai tavo darbą nuplagijavo. Žinoma, kad labai nemalonu. ) geriau rasti jėgų savyje susikaupti ir toliau dirbti savo braižo lik.  Labai linkiu to visoms!
 Ir dar nepasiduoti moteriškoms emocijoms ir pasitelkti kiek įmanoma daugiau logikos bei racionalumo kalbant apie šiuos jautrius dalykus.
Geriau pasigėrėkite išbaigtais darbais ir puikiomis nuotraukomis

http://www.facebook.com/pages/Abol/247442818660943

Šlepetės mamai. Pirmas dublis.

Seniai jau buvau prižadėjusi nuvelti mažoms mamos pėdytėms šiltas ir patogias šlepetes, kad išlipusi iš vonios galėtų mėgautis  vilnos masažu bei tuo nuostabiu jausmu, kai esi švarus, gaivus ir atsigavęs po valandėlės su mėgstama knyga bei karštu vandenėliu. Melanžinis pilkas vidus klotas iš Šetlando avelių vilnos, išorė iš merinosų, o dekoruotos perdirbta trikotažine palaidine su smagiais augalėliais, pudelio garbanomis ir truputėliu  nuostabių rudų svogūnais dažytų visų pamėgtų Wensleydale garbanyčių. Padams susiveikiau dirbtinės odos rankinę, kuri tikrai neslysta jokiomis grindimis. Deja... pavyko kiek per didelės ir rado kitus, tikiuosi, ne mažiau mylinčius namus. Mamytei teks ilgiau palaukti savųjų.
Va ir rodausi.

Susilieję periodai

Manau, ne man vienai kūryba vyksta periodais. Pavasarį (kaip patogu :)  buvo dailių riešinių apsėdimas, tada gaminių dažymo rudai, nors niekad anksčiau ir nebuvau itin didelė tos spalvos fanė, o dabar vėl po nemažos pertraukos vėl užpuolė knygučių periodas. Nors dar ir yra nemažai ieškančių namų, bet negaliu atsispirti tai kiek atgyvenusiai magijai, nors tu ką...  Vienos naujų medžiagų bandymai, kitos - įvairaus dažymo, o kiek dar pradėtų arba laukiančių savo eilės... Šį kartą gal apie medžiagas.
Labai malonios spalvos stora man nežinomos medžiagos skiautė  tapo pieva šiai vienišai be galo mielai avytei. Žinote, ko ji trokšta labiausiai? Ogi draugo!

 

 Nors paprastai mano stiliuje dominuoja vilna, pamarginta įvairiais dalykėliais, ši knygutė atvirkščiai - kaip būdas atsišviežinti. O tam labai padeda smulkūs pabėgimai nuo to, kas įprasta. Čia dominuoja gofruotas nesaldus mėgstamos alyvuogių spalvos audinys, kurio suklota labai negailint... Vilna naudota tik kaip klijai. Tik va, kasyčių nesugebėjau atsisakyti. Tai, ko gero, irgi galima vadinti išsitęsusia  manija.

 O paskutinioji - tiesiog pavėluota  duoklė vasarai, kuri, nors ir lietinga, vis tiek širdyje jau apsigyveno.Vasariškumas dar ir varpeliuose, kurie atkeliavo iš Graikijos, senos labai įspūdingos kelionės metu juos įsiūlė prekijas prie Meteoros vienuolynų. Dabar visada pajudinus užuolaidas, jie maloniai skimbsi. Ech... reikia jau atostogų bei saulės ir man, tik iš kur jų paimti?

100 % handmade

Kad knygutės man LABAI patinka, jau pastebėjo kiekvienas bent kažkiek sekantis mano gaminukus. Dažniausiai tai būna didesnės (A5) patogios, tvirtos užrašinės languotu vidumi. Aš padirbinu keičiamą aplanką iš popieriaus bei  vilnos, ir bendras vaizdas iš tiesiog šaltos užrašinės pasikeičia į jaukią asmeninę paslapčių ar planelių saugotoją. Labai malonu tokias knygeles tiesiog vartyti rankose ir glamonėti dar iki sugalvojant, ką su jomis darysite.
Šitoks mažas formatas man kiek mažiau įprastas. Dar rečiau turiu prabangą apvilkti rankomis rištą knygutę. Jausmas, kai atidumas ir šiluma, kuriuos į darbą sudėjo kitas žmogus  negali palikti abejingų... Tikiuosi, knygelė dvigubai šildys žmogų, kuriam ji skirta.

Gavau surištą bloką iš vienos labai kruopščios menininkės, kurios darbai mane labai įkvepia tobulinti savo stilių ir  nenuslysti į neiškirtinius visiems įtinkančios gaminukus tik dėl pardavimų. Jau vien pasiėmus ilgai varčiau ir džiaugiausi labai patogiu formatu, malonia spalva ir lapais, kurie atvertus tuo pat neužsiverčia, kaip būna mašina rištoms knygoms minkštais viršeliais. Pati šiam bendram kūdikiui nuvėliau ir nudažiau aplanką iš pamėgtos labai plonos merino  ir Wensleydale garbanų, suteikiančių įdomią faktūrą.

Kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats?

Ech... Kaip gerai kartais pasiknisti primirštuose aplankuose. Radau fotosesiją, kuri peržiūrint  karšta galva man kažkuo nublanko, o dabar atrodo visai nieko. Puikus įdomus modelis, pamėgtos nenudailintos Kauno vietos ir  darbai vis dar neradę nešiotojos :)

Žvėriškas dėkui Ernestai už kantrybę. Be fakto, jog mane išlaisvino iš pareigos pozuoti,  už kurį visada labai dėkinga esu, labai puikiai prabėgo laikas. Smagu pažinoti tokių laisvų žmonių.

Kad jau rodausi šiandien, tai iki galo. Kelios senesnės ekologiškai dažytų šalikučių foto.