Požiūrio taškas

Labai ačiū keliems artimiems žmogeliams, kad vis primena apie apleistą blogą. Ta proga pasidalinsiu seniai aplankančiomis mintimis apie rankdarbių  pateikimą.

Padarykime eksperimentą. Paskaitykite vieną ir tą patį įrašą dvejopai.
Tarkime, tik atsidarėte puslapį, ir matote štai ką:

Seniai turiu šią knygutę, tik vis nerasdavau laiko arba jėgų ją parodyti pasauliui. Niūriais rudens vakarais labiausiai norisi jaukumo, šilumos ir džiugsmo, kurio ruduo iš manęs nedovanotinai daug pasiglemžia.  Tad paėmiau į rankas mėgstamas medžiagas (liną, vilną, ir moherines garbanėles), vėliau ir karštą spalvą su surūdijusiais vinimis, nudažiau, pritaisiau seniai nukniauktus mamos akinius ir voila! Tikrai netradicinė knygutė!

O dabar iš naujo. Įeinate į ežiūkščio blogą, ir matote:

"Look at my eyes. One of them is fake, lost in a gunfight.  Ever since then I see past with one, and present with the other" ( "Įsižiūrėk man į akis. Viena iš jų netikra, praradau ją susišaudyme. Nuo tada viena mato praeitį, o kita tik dabartį.") Šios laisvai perfrazuotos eilutės iš turbūt stipriausius įspūdžius palikusio matyto anime Cowboy Bebop  iš karto suskambo galvoje, pabaigus šią knygutę.

Kuris įrašas kelia daugiau emocijų, minčių?

Įmantrus, populiariai vadinamas "menišku", impozantiškas ir turintis daug tiesos, ar paprastas ir jaukus, bet taip pat be lašelio melo?

Rankdarbių pateikimas  yra ir dalis darbo, ir kartu skonio reikalas. Mano nuomone, turi šnekėti pats darbas, ir jo "popierėlis" neturėtų kalbos nustelbti, bet internete matau visokių variantų. Kiekvienas renkasi, kaip geriau pristatyti savo darbus, ir vienos griežtos teisybės turbūt niekad nebus. Tik paskaičius alsavimų, eilių ir pozos prisotintus aprašymus, man beveik visada (ypač kai pats darbas nusileidžia  kokybe ir "stiprumu") kartu su kitais jausmais pakyla ir lūpų kampučiai.

Pamokos

Šį komplektą kelis menesius brandinau mintyse, ilgai ir atsakingai rinkau atspalvius, formą, sprendžiau daugybę techninių klausimų, kad būtų ne tik gražus, bet ir ilgaamžis.  Visi šie teoriniai kūrybiai procesai nevyko greit. Reikėjo išbandyti nemažai dalykų, dėl kurių nebuvau tikra.

Tik vėliau prasidėjo vėlimo dalis, kuri irgi turėjo pakankamai trukdžių.
Teko padaryti trejas pirštuotas pirštines, kad pagaliau imčiausi šiųjų. Kas nors kartą jas bandė velti, turbūt įsivaizduoja, kokios nežmoniškos laiko ir kantrybės jos reikalauja.

Turiu padėkoti klientei už velnionišką kantrybę ir drįsiu tikėtis, kad ji džiaugsis baigtu rezultatu.

Man pačiai šis komplektas davė daug daugiau nei gerą treniruotę bei mėgstamą užsiėmimą. Jis išugdė įproti (o jo seniai reikėjo) ką nors susujusio su šia veikla padaryti kasdien, kad ir valadėlei įkišti rankas į muilą be ką nors sutrinti, pasistūmėti į priekį.  Ir nors rezultato nematai tą pačią dieną, bet užat baigus užlieja tas be galo malonus jausmas, kad nuridenai didžiulį akmenį į jo vietą, nors ir pati be galo daug kartų abejojai, ar tai pavyks.

Baubukas :) ar baubukai?

Ši užrašinė, jau kuris laikas turima ir tik dabar su vienu ypu kitomis nufotografuota, man kelia tik smagias mintis. Daugiausiai apie Helowyną ( tai ne tas pats, kas Vėlinės, uolieji tradicijų sergėtojai). Nevienodos akytės spokso, viena pamušta, kita beveik išmušta... Nors ir knygutė tamsiai mėlyna, kažkas labai juokingo čia slypi.

Gal šuo pakastas iš visur kur atėjusiose medžiagose? Lietuviškais ornamentais margintas linas iš Editos Kušleikienės kūrybinių likučių,  apgludinti stikliukai iš Kauno marių, kurios, pasak vienos labai juokingos (tik nežinau, ar efektyvios) socialinės reklamos, per stebuklą dar vos gyvos.
 Jei kam vis dar reikia kažką nudžiuginti skubiai atlekiančių švenčių proga, knygutė dar laisva. 

Kol fotografavau visas naujesnes knygeles (o tai, patikėkite, užtrunka), šilta judanti apykaklė įsigeidė pabūti modeliu. Dar ir koks gražus pavyko!

Emocinis rankų darbo svoris

Mhm,  kai pamąstai nuodugniau, kiek daug turi vienas vienintelis rankų darbo gaminys, kartais pasidaro labai keista. Keistai šilta bei (o taip, jau Pračetas mano galvelėje apsigyveno) labai sunku įkainuoti.
Pabandysiu parašyti sudėtį, kurią rečiau paminime, apibūdindami rankdarbius.
1. Samaninės spalvos gelmė. Ta stipri trauka, kuri mane paskandino dar vasarą, ir labai didele dalimi liko daugiau mintyse nei materialiu pavidalu gimė. Sakyčiau, nuo to tik dar sustiprėjo.
2. Kažkieno energija, įdėta į megztinuką, kurį sunaudojau.
3. Mano laikas, skiriamas TINKAMAI spalvai, faktūrai, raštui rasti ir visa kita, kas pakeliui kursto kūrybingumą.
4. Viena šiukšle, kurios aiškiai kažkam nebereikia, mažiau. Mažytės pastangos kasdienei ekologijai ugdyti.
5. Malonūs atsiminimai iš kelionės pajūrin, užplūdę, kai pradėjau kraustyti akmenyną ant palangės. Vienas iš jų maloniai džiugins ir audrins vaizduotę tam, kas knygutė džiaugsis kasdien.
6. Dar malonesni atsiminimai iš turiningo savaitgalio, kai gavau turbūt didžiausią ir gražiausią per gyvenimą  rožių puokštę nuo vieno brangaus žmogėno. Viena iš jų galite pasidžiaugti ir jūs.
7. Visas beveik uždrausto vaisiaus saldumas, patiriamas veliant ką nori, o ne ką reikia.
8. Galutinės baigto daikto asociacijos, kurias kiek droviuosi aprašinėti.

Ir visa tai tik  mano įspūdžiai. Visai kitokie tikiuosi, kils žiūrinčiam, glostančiam, rašančiam.

Konkurso nugalėtoja

Dėkui visiems, pasidalinusiems nuoroda ir bandžiusiems laimę kitus metus pasitikti su nauja šilta drauge paslaptims  ar brangiems dalykėliams saugoti. Burtų būdu ir gausos dalyvių, buvo  išrinkt EGLIUKASM, prašau atsiliepti adresu Rutenis.parednys@gmail.com. dėl knygutės atsiėmimo.
Sveikinu!
VALIO!!!

Fotosesija su laiminga pabaiga

Turbūt visi rankdarbininkai žino, kad pateikimas yra svarbi darbo dalis. Labai svarbi, pridurčiau. Tad su ja verta ir atitinkamai padirbėti bei paeksperimentuoti, kas man labai patinka.
Nors man labiau įprasta  stovėti už kameros ir bandyti visokiausius variantus, šį kartą pasikalbinusi vieną mielą žmogelį  pabandžiau  modeliu pabūti pati. 
Pasivaikščiojome po senos nugriautos gamyklos Panevėžyje teritoriją ir padarėme kelis vykusius kadrus, kurias verta pasidalinti su   tinklaraščio skaitytojais.
Manekenių darbas sunkus, tik dar kartą tuo įsitikinau. Tačiau su vykusiu fotografu, nuotraukos gali jį atpirkti.

P. S. Pats šalikutis be galo mielas odai ir šiltas aksesuaras lietuviškai žiemai, ir smagiausia dalis - dar laisvas! Kaip ir knygutės, tiesiog nekantraujančios iki Kalėdų rasti savo geriausius draugus.

KONKURSAS apveltai knygutei laimėti

Kaip mama Maxima skubina  metų laikus, iškrovusi žvakes ir  būsimų metų darbo kalendorius, taip ir aš kažkam palengvinsiu  būsimas Kalėdas ir išvaduosiu nuo galvos sukimo, kaip nudžiuginti artimą žmogų ir neapkrauti namų nefunkcionaliu šlamštu.
Skelbiu konkursą , kurį laimėjęs žmogelis gaus dovanų mano  knygutę.
Ką reikia daryti?
1. Parašyti komentarą veidaknygėje (jei ką, taip kalbininkai pavadino feisbuką. Patiko man tas žodelis.)  arba mano bloge prie komentarų, kokį Jums įspūdį bei mintis kelia norima knygutė ir kodėl būtent ji Jums labiausiai prie širdies.
2. Paspausti "Dalintis" nuorodą  http://www.facebook.com/media/set/?set=a.2639311790441.152854.1484926108&type=1 toje pačioje veidaknygėje arba savo bloguose.
3. Bandyti ir tikėtis :) Juk Kalėdos stebuklų metas :)

Kitokios šlepetės

Gal vėlėjos ir nesupras tokio "neklasikinio" šlepečių varianto, bet taip galima sakyti tik jų nesimatavus. Vietoj tik veltinio ir latekso arba guminių padų išorėje įklijavau padą į vidų šlepečių. Rezultatas - išoriškai patrauklus variantas aukštintu kulnu, kurio nusiauti labai nesinori.
Paskutinė mano galvą okupavusi spalva + be proto patogus padas, aptrauktas tankiu juodu mezginuku = pavykęs prašymas, kad išlipus iš vonios pėdelėms būtų šilta ir švelnu.

NIDA. Įkvępimo užtaisas.

 

 Turbūt magiškiausias Lietuvos kampelis žmogui, kilusiam iš lygumų krašto.  Sunku ir apibūdinti to krašto atmosferą, net nesuvarginsiu.  Nuotraukos jos taip pat neapibūdina, bet sunkų rudens vakarą ir jos atgaiva. Tik pasidžiaugsiu, kad šia gana keistą vasarą teko jos įkvėpti kaip niekad anksčiau - vienai maklinėjant po negyvasias kopas.

 Nida įkvėpė šią knygutę. 

Turbūt ganėtinai nuspėjama, bet jai naudotos natūraliai dažytos medžiagos, eko atspaudais marginta medvilnė, raudonų svogūnų laiškais mirkytos garbanos, siūlai ir rūdinti kąsneliai.