Tie magiški eko pėdsakai

Kodėl magiški? Nes ne visada išeina, kaip tikiesi, bet visada nustebina. Štai jau kuris laikas akis džiuginatys rezultatai, kuriuose lapų nerasta,  bet spalvos man laaaaabai prie širdies.

 

 

 

Laukinis Tusah šilkas margintas raudonų bei geltonų svogūnų lukštais, o vilna dar ir žąsų pūkais. Labai įdomus dalykas, tik nemanau, kas itin praktiškas. Veltinyje liko neišbyrėję tik labiausiai šilku padengtos plunksnos.

Na, o čia  kažkas nenusakomo ir bendru įspūdžiu man labai labai japonišką atmosferą primenančio. Klodama mėlyną kopūstą ant balto veltinio mažiausiai tikėjausi švelnios rausvos ir nenusidažiusio balto šilko. Bet dėl to eko atspaudai ir užkabina, kad turbūt neįmanoma šios technikos įvaldyti iki galo ir visiškai nuspėjamų rezultatų.

Baubas KOPIJAVIMAS

Pastaruoju metu ant Lietuvėlės buvo nemažai rimtų atvejų bei diskusijų apie rankų darbo gaminių kopijavimą bei intelektualines vagystes. Slidi ir skaudi kūrėjui tema, kuria nieko naujo turbūt negalima pasakyti. Paskaičius komentarus paaiškėja, kad kai kas neskiria, kas yra technologija, dekoro elementas, stilius, individualus braižas ir neretai įsižeidžia be reikalo, o tada jau visai nukrypsta į lankas. Paskaitinėjusi diskusijas ir pati pasidariau šiokias tokias išvadas, kurios kol kas atrodo patikimiausios.

• Velti / megzti / siūti ar kokia kita technika rankdarbiauti gali beveik kiekvienas norintis, bet jei tikrai nori būti unikalus, privalai, be meistriško technikos įvaldymo,  ieškoti savo braižo.  
• Būtent braižo "nukosėjimas" siekiant naudos (dažniausiai finansinės) ir yra intelektualinė vagystė. 
• Siūlų, medžiagos, detalių,virvelių, dygsnių, spalvos naudojimą savo gaminiuose laikau elementais. Jie tik krūvoje gali suformuoti visumą.
• Tikram kūrėjui su savo idėjomis kopijuoti nereikia, o gintis jau daug sunkiau dėl sąmoningumo trūkumo. Puodą pavogus tai smerkiama, o pasisavinus dizainą ne visada.

Na bet rašau ne pasiskųsti. Kaip teigiamą pavyzdį galima pateikti vieną kanadietę dizainerę Hemideh Abol, kuri mokėsi pas mūsų visų puikiai žinomą Viltę, bet kažkodėl jos braižo neperėmė. Labai įkvepiantys faktūriški  darbai  su lašeliu avangardo bei kaupu laukinio moteriškumo, į kuriuos galime daug kartų žiūrėti ir visada kažką naujo aptikti.  Taip pat ir dar geresnis pavyzdys, kad užuot kategoriškai ginčijusis forumuose (nors ir puikiai suprantu, kad reikia pasidalinti skauduliu, kai tavo darbą nuplagijavo. Žinoma, kad labai nemalonu. ) geriau rasti jėgų savyje susikaupti ir toliau dirbti savo braižo lik.  Labai linkiu to visoms!
 Ir dar nepasiduoti moteriškoms emocijoms ir pasitelkti kiek įmanoma daugiau logikos bei racionalumo kalbant apie šiuos jautrius dalykus.
Geriau pasigėrėkite išbaigtais darbais ir puikiomis nuotraukomis

http://www.facebook.com/pages/Abol/247442818660943

Šlepetės mamai. Pirmas dublis.

Seniai jau buvau prižadėjusi nuvelti mažoms mamos pėdytėms šiltas ir patogias šlepetes, kad išlipusi iš vonios galėtų mėgautis  vilnos masažu bei tuo nuostabiu jausmu, kai esi švarus, gaivus ir atsigavęs po valandėlės su mėgstama knyga bei karštu vandenėliu. Melanžinis pilkas vidus klotas iš Šetlando avelių vilnos, išorė iš merinosų, o dekoruotos perdirbta trikotažine palaidine su smagiais augalėliais, pudelio garbanomis ir truputėliu  nuostabių rudų svogūnais dažytų visų pamėgtų Wensleydale garbanyčių. Padams susiveikiau dirbtinės odos rankinę, kuri tikrai neslysta jokiomis grindimis. Deja... pavyko kiek per didelės ir rado kitus, tikiuosi, ne mažiau mylinčius namus. Mamytei teks ilgiau palaukti savųjų.
Va ir rodausi.

Susilieję periodai

Manau, ne man vienai kūryba vyksta periodais. Pavasarį (kaip patogu :)  buvo dailių riešinių apsėdimas, tada gaminių dažymo rudai, nors niekad anksčiau ir nebuvau itin didelė tos spalvos fanė, o dabar vėl po nemažos pertraukos vėl užpuolė knygučių periodas. Nors dar ir yra nemažai ieškančių namų, bet negaliu atsispirti tai kiek atgyvenusiai magijai, nors tu ką...  Vienos naujų medžiagų bandymai, kitos - įvairaus dažymo, o kiek dar pradėtų arba laukiančių savo eilės... Šį kartą gal apie medžiagas.
Labai malonios spalvos stora man nežinomos medžiagos skiautė  tapo pieva šiai vienišai be galo mielai avytei. Žinote, ko ji trokšta labiausiai? Ogi draugo!

 

 Nors paprastai mano stiliuje dominuoja vilna, pamarginta įvairiais dalykėliais, ši knygutė atvirkščiai - kaip būdas atsišviežinti. O tam labai padeda smulkūs pabėgimai nuo to, kas įprasta. Čia dominuoja gofruotas nesaldus mėgstamos alyvuogių spalvos audinys, kurio suklota labai negailint... Vilna naudota tik kaip klijai. Tik va, kasyčių nesugebėjau atsisakyti. Tai, ko gero, irgi galima vadinti išsitęsusia  manija.

 O paskutinioji - tiesiog pavėluota  duoklė vasarai, kuri, nors ir lietinga, vis tiek širdyje jau apsigyveno.Vasariškumas dar ir varpeliuose, kurie atkeliavo iš Graikijos, senos labai įspūdingos kelionės metu juos įsiūlė prekijas prie Meteoros vienuolynų. Dabar visada pajudinus užuolaidas, jie maloniai skimbsi. Ech... reikia jau atostogų bei saulės ir man, tik iš kur jų paimti?

100 % handmade

Kad knygutės man LABAI patinka, jau pastebėjo kiekvienas bent kažkiek sekantis mano gaminukus. Dažniausiai tai būna didesnės (A5) patogios, tvirtos užrašinės languotu vidumi. Aš padirbinu keičiamą aplanką iš popieriaus bei  vilnos, ir bendras vaizdas iš tiesiog šaltos užrašinės pasikeičia į jaukią asmeninę paslapčių ar planelių saugotoją. Labai malonu tokias knygeles tiesiog vartyti rankose ir glamonėti dar iki sugalvojant, ką su jomis darysite.
Šitoks mažas formatas man kiek mažiau įprastas. Dar rečiau turiu prabangą apvilkti rankomis rištą knygutę. Jausmas, kai atidumas ir šiluma, kuriuos į darbą sudėjo kitas žmogus  negali palikti abejingų... Tikiuosi, knygelė dvigubai šildys žmogų, kuriam ji skirta.

Gavau surištą bloką iš vienos labai kruopščios menininkės, kurios darbai mane labai įkvepia tobulinti savo stilių ir  nenuslysti į neiškirtinius visiems įtinkančios gaminukus tik dėl pardavimų. Jau vien pasiėmus ilgai varčiau ir džiaugiausi labai patogiu formatu, malonia spalva ir lapais, kurie atvertus tuo pat neužsiverčia, kaip būna mašina rištoms knygoms minkštais viršeliais. Pati šiam bendram kūdikiui nuvėliau ir nudažiau aplanką iš pamėgtos labai plonos merino  ir Wensleydale garbanų, suteikiančių įdomią faktūrą.

Kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats?

Ech... Kaip gerai kartais pasiknisti primirštuose aplankuose. Radau fotosesiją, kuri peržiūrint  karšta galva man kažkuo nublanko, o dabar atrodo visai nieko. Puikus įdomus modelis, pamėgtos nenudailintos Kauno vietos ir  darbai vis dar neradę nešiotojos :)

Žvėriškas dėkui Ernestai už kantrybę. Be fakto, jog mane išlaisvino iš pareigos pozuoti,  už kurį visada labai dėkinga esu, labai puikiai prabėgo laikas. Smagu pažinoti tokių laisvų žmonių.

Kad jau rodausi šiandien, tai iki galo. Kelios senesnės ekologiškai dažytų šalikučių foto.

Kaprizai

Su visu neblėstančiu susižavėjimu šia technika ( o gal jau ir meno šaka derėtų vadinti... ) galiu drąsiai teigti, jog veltinis - baisiai kaprizingas užsiėmimas. Nelengvas procesas jį pagimdyti, o juolab sunkesnis dar ir nufotografuoti taip, kad įtiktum pirkėjams bei pasirodytum kitoms vėlėjoms savo sugebėjimais. Bendramintėms dažniausiai savaime suprantama, kad gyvai velti gaminiai būna gražesni. Jos mato faktūrą, spalvas, detales, turbūt visada pabando įminti, kokia vilna naudota, kaip pagamintas. Neveliantys atvirkščiai - mato pirmą įspūdį, bendrą vaizdą, mato GAMINĮ užuot pastebėję detales ir krypę į gana svarbų KAIP?. Toks skirtingas požiūris turi ir pliusų, ir minusų, bet dabar ne apie tai.
Kadangi pasisekė turėti pažįstamų (kad ir kaip ironiška, jog taip sakau apie LSMU bendruomenę), kurie draugauja su fotoaparatu ir dar nepamiršo, kas yra hobiai, šį kartą galiu sau leisti prabangą ne visada viską daryti pati. Šios dailios fotografijos kaip tik ir yra to įrodymas. Labai ačiū fotografei Kristinai bei modeliui Agnei už norą padėti idėjiniams kūrybininkams :)

 

 

Tyli prabanga

Ši knygutė jau padaryta kuris laikas, tik, kaip ir daugumai darbų, man reikia "subręsti", kad pagaliau  galutiniai pabaigčiau ir vaiką išleisčiau į dienos šviesą. Nemoku greit ir atmestinai dirbti, nors tu ką...
Šioji ypatingai brangi mano širdžiai.
 Pirmiausia, daryta mamai susikrauti besimėtančius ant įvairių lapiūkščių receptus.
Antra, tai eksperimentas tiek su medžiagomis, tiek spalvomis.
Viršelis veltas iš mėgstamiausios plonytės merino vilnos vilnos, pamargintas įvairiu šilku bei natūraliais žąsų pūkais, gautais vieno puikaus susitikimo su bendramintėmis metu. Tada sekė netrumpas dažymas vietinėmis žolytėmis bei raudonais svogūnais, kurie ne taip jau puikiai  matosi. Visas galutinis rezultatas man spinduliuoja tylią prabangą bei truputį ekstravagancijos, o kur dar salsvas anyžių kvapas... mmmmm... Užuodžiate?

AND THE EYES

Naujos pažintys dažniausiai atneša šį tą gero, bet mano šiandieninė kvepia kaip LABAI daug gero žadantis šviežio vėjo gūsis :)
Žodžiu...  tvarkiau šiandienos fotosesijos nuotraukas, ir vos tik pamačius šią, išgirdau aiškų kaip niekad Aleno Ginsbergo balsą, kaip jis skaito savo V giesmę.

                                                           Hymmnn V
                O mother
                what have I left out
                O mother
                what have I forgotten
                O mother
                farewell
                with a long black shoe
                farewell
                with Communist Party and a broken stocking
                farewell
                with six dark hairs on the wen of your breast
                farewell
                with your old dress and a long black beard around the vagina
                farewell
                with your sagging belly
                with your fear of Hitler
                with your mouth of bad short stories
                with your fingers of rotten mandolins
                with your arms of fat Paterson porches
                with your belly of strikes and smokestacks
                with your chin of Trotsky and the Spanish War
                with your voice singing for the decaying overbroken workers
                with your nose of bad lay with your nose of the smell of the pickles of Newark
                with your eyes
                with your eyes of Russia
                with your eyes of no money
                with your eyes of false China
                with your eyes of Aunt Elanor
                with your eyes of starving India
                with your eyes pissing in the park
                with your eyes of America taking a fall
                with your eyes of your failure at the piano
                with your eyes of your relatives in California
                with your eyes of Ma Rainey dying in an aumbulance
                with your eyes of Czechoslovakia attacked by robots
                with your eyes going to painting class at night in the Bronx
                with your eyes of the killer Grandma you see on the horizon from the Fire-Escape
                with your eyes running naked out of the apartment screaming into the hall
                with your eyes being led away by policemen to an aumbulance
                with your eyes strapped down on the operating table
                with your eyes with the pancreas removed
                with your eyes of appendix operation
                with your eyes of abortion
                with your eyes of ovaries removed
                with your eyes of shock
                with your eyes of lobotomy
                with your eyes of divorce
                with your eyes of stroke
                with your eyes alone
                with your eyes
                with your eyes
                with your Death full of Flowers


Žinau, galima kibti dėl visokių fotografinių netikslumų, bet įspūdį juk sukelia, ar ne?