Fotosesija su laiminga pabaiga

Turbūt visi rankdarbininkai žino, kad pateikimas yra svarbi darbo dalis. Labai svarbi, pridurčiau. Tad su ja verta ir atitinkamai padirbėti bei paeksperimentuoti, kas man labai patinka.
Nors man labiau įprasta  stovėti už kameros ir bandyti visokiausius variantus, šį kartą pasikalbinusi vieną mielą žmogelį  pabandžiau  modeliu pabūti pati. 
Pasivaikščiojome po senos nugriautos gamyklos Panevėžyje teritoriją ir padarėme kelis vykusius kadrus, kurias verta pasidalinti su   tinklaraščio skaitytojais.
Manekenių darbas sunkus, tik dar kartą tuo įsitikinau. Tačiau su vykusiu fotografu, nuotraukos gali jį atpirkti.

P. S. Pats šalikutis be galo mielas odai ir šiltas aksesuaras lietuviškai žiemai, ir smagiausia dalis - dar laisvas! Kaip ir knygutės, tiesiog nekantraujančios iki Kalėdų rasti savo geriausius draugus.

KONKURSAS apveltai knygutei laimėti

Kaip mama Maxima skubina  metų laikus, iškrovusi žvakes ir  būsimų metų darbo kalendorius, taip ir aš kažkam palengvinsiu  būsimas Kalėdas ir išvaduosiu nuo galvos sukimo, kaip nudžiuginti artimą žmogų ir neapkrauti namų nefunkcionaliu šlamštu.
Skelbiu konkursą , kurį laimėjęs žmogelis gaus dovanų mano  knygutę.
Ką reikia daryti?
1. Parašyti komentarą veidaknygėje (jei ką, taip kalbininkai pavadino feisbuką. Patiko man tas žodelis.)  arba mano bloge prie komentarų, kokį Jums įspūdį bei mintis kelia norima knygutė ir kodėl būtent ji Jums labiausiai prie širdies.
2. Paspausti "Dalintis" nuorodą  http://www.facebook.com/media/set/?set=a.2639311790441.152854.1484926108&type=1 toje pačioje veidaknygėje arba savo bloguose.
3. Bandyti ir tikėtis :) Juk Kalėdos stebuklų metas :)

Kitokios šlepetės

Gal vėlėjos ir nesupras tokio "neklasikinio" šlepečių varianto, bet taip galima sakyti tik jų nesimatavus. Vietoj tik veltinio ir latekso arba guminių padų išorėje įklijavau padą į vidų šlepečių. Rezultatas - išoriškai patrauklus variantas aukštintu kulnu, kurio nusiauti labai nesinori.
Paskutinė mano galvą okupavusi spalva + be proto patogus padas, aptrauktas tankiu juodu mezginuku = pavykęs prašymas, kad išlipus iš vonios pėdelėms būtų šilta ir švelnu.

NIDA. Įkvępimo užtaisas.

 

 Turbūt magiškiausias Lietuvos kampelis žmogui, kilusiam iš lygumų krašto.  Sunku ir apibūdinti to krašto atmosferą, net nesuvarginsiu.  Nuotraukos jos taip pat neapibūdina, bet sunkų rudens vakarą ir jos atgaiva. Tik pasidžiaugsiu, kad šia gana keistą vasarą teko jos įkvėpti kaip niekad anksčiau - vienai maklinėjant po negyvasias kopas.

 Nida įkvėpė šią knygutę. 

Turbūt ganėtinai nuspėjama, bet jai naudotos natūraliai dažytos medžiagos, eko atspaudais marginta medvilnė, raudonų svogūnų laiškais mirkytos garbanos, siūlai ir rūdinti kąsneliai.

 

Kepeninė

Seniai seniai, kai spoksojau į gyvūnų, kuriuos, kaip tikriems būsimiems veterinarams reikia skrosti, pamaniau, kad tą tamsią kepenų gelmę kažkaip reikia perkelti į savo darbus. Bandžiau ne kartą, ir TA spalva nepavyko. O kai reikėjo raudonos su juodu knygutės, pavyko ši, netikėtai ir keistai.

 

 

Taip ir gimsta tikrai vieninteliai tokie (OOAK) kūriniai.

Rudens veltinių sezono atidarymas

Ganėtinai apleistas blogas dėl daugybės darbų, ateinat vėsiam rudeniui žada atsigauti :) Taip pat ir mano banko sąskaita.
Pradžiai komplektas, kuriam ilgai kaupiausi, svarsčiau, ir grįžusi iš puikaus kūrybininkų susitikimo pagaliau  "susprogau". Rankelės nepajuto nakties,  galvelė stabdžių, ir tik atsigulusi besivartydama supratau, kad pavyko stiprus darbas su nemaža subtilumo doze. Nekuklu, bet pati tikrai džiaugiuosi pavykusiu minkštumu, lankstumu, kai nebaisu, jog suplyš, ir kartu nėra kieta, sunku bei standu, kaip būna, kai tikrai tvirtai suveli gaminį.
Tačiau juokingiausia dalis, kai mama, šitiek šaipiusis iš galvos raiščio (kai pasakiau, jog turiu jam užsakymą) , jo ne tik kad nenorėjo nusirišti, bet dar ir sau vieno užsiprašė :)
Nerudeniška skraistė man kažkodėl primenanti besiskleidžiančių sakurų sodus.

 

 

Negaliu neįtraukti šios nuotraukos :D ji kuo puikiausiai išreiškia, ką mano sesė iš tiesų mano apie fotosesijas.

Nemirtinga juoda

Elegantiškų juodų riešinių šį sezoną teko velti nemažai, bet jos niekada man nenusibos. O kiek dar liko nebandytų keistų medžiagėlių, kurios irgi fantastiškai JUODOS, bet įsivėlę kartu su vilna sukuria kuo įvairiausias faktūras. Štai kelios, kuriomis negaliu nepasirodyti.

Storas glotnus šilkas, kai ir tikėjausi, pasirodė visu savo gražumu ir šios riešinukės papuoš tą vienintelę, pasiilgusią klasikos ir prabangos.

 

 

Neplonas gipiūras iš senokai sau vietos nerandančios palaidinės irgi su riešinėmis suderėjo kuo puikiausiai, bet tos baltos gumytės išlindo jau po vėlimo :( ir turiu nuojautą, kad nelabai užsidažys. 

Išėjo kasdieniškas variantas šaltoms kelionėms po miestą. 

NUOTRAUKOS!

Štai ir baaaaisiai nekantriai lauktos Monikos Markevičiūtės foto su mano darbeliais! Senokai feisbuke nužiūrėjau šia talentingą merginą, ir štai - kol pati mokiausia visokių naujovių bei kaupiau (ir tebekaupiu) naujus vėjus, nemažai mano darbelių pasiruošė išlįsti į dienos šviesą ( o gal tiksliau į rudens vėsą?)

 

Šalikučiai pasiruošę rudens sezonui ir nekantrauja šildyti būsimos savininkės kakliukus. Kadangi darbai įvairaus naujumo, matosi ir eko printai, ir natūralios, ir aukso spalvos šilkas maišytas su be galo keistomis garbanomis, kurių "mamos" veislės nuoširdžiai nežinau.
Voratinkliai dar irgi nepavėlavę į sezoną, juos susukus apie kaklą kelis kartus, turime ir elegantišką aksesuarą, ir apsaugą nuo peršalimo.

Šeškučiai

Kai užpuola melancholija, būsimo rudens liūdesys ar šiaip liūdna nuotaika, labai padeda prasiblaškyti malonių akimirkų prisiminimai. Kas atostogų nuotraukas peržiūri, kas mėgstamą filmą ar pasileidžia muziką beprotišku garsu kad bent kažkiek išvaikytų lendančias galvon mintis.
Aš sėdau tvarkyti fotoaparato kortelės atminties ir radau štai ką :)

Susirangęs fotoaparato krepšiuke šeškutis priminė bobas, kurios apibumbėjo mus, nes per arti jų daugiabučio drįsome prieiti, o ne prie savo namo (nors jis stovejo  už kokių 6 metrų) vaikščiojome.  Išvadino kapinių gražuolėmis :) Tokie atsiminimai nuotaiką labai pakelia, o kartu ir priverčia susimąstyti, kas taip sugadina žmogui gyvenimą, kad pyktis liejasi visiškai be jokio pagrindo.
Na, tikiuosi niekada patirti to neteks. Ir apskritai, geriau jau pasidžiaukite nerealiais padarėliais.

 Ir patenkinta daugiavaike motina :)