Paskutinių dienų išgyvenimų ir vilnos samplaika

Žmonės, žmoNės, žmOnės... Gali pyktis, skųstis, mėgautis ar tuo naudotis, bet gyvename nesutraukomame socialiniame tinkle, ir tai nepaneigiamas faktas (kaip ir faktu darosi, jog sužinome naujausius įvykius apie pažįstamus feisbuke). Bet šįkart ne apie tai. Kaip žmonių įtaka atsispindi mano paskutiniuose darbuose.  Istorijos grimasos bei  vartojimo manija  ir jauki alternatyva tam suvelta į  praktišką daiktą.

Vilna, trikotažinė palaidinė be galo gražiai nudažyta, pudelio vilna... Dėkui už tokią dovanėlę Irmai Aleksienei, drįsusiai parašyti nukirpto šuns vilnos. Maloniai veliasi, glotni bei puošni vilnelė.  Gautas spalvų derinys taip patiko, kad  gimė dar ir knygutė, primenanti audrą su perkūnija. Tokia, kurios abi pusės "gerosios".

Baisiai mėgstu perdirbti ir detalėms naudoti senus drabužius,  kurie, nors ir kokie nedailūs ar nepanaudojami atrodo iš pirmo žvilgsnio, dažniausiai tampa nuostabiais akcentais, kaip ir šios neįtikėtinai kvailos "tympos". Perkant jas pardavėja atvirai iš manęs juokėsi ir klausė, ką su  tokiom kelnėm darysiu. O padariau knygutę, kuri nei iš tolo neprimena  savo idėjos šaltinio. Transformacijos, kintamumai... Įdomu, ar dėvėti drabužiai išlaiko juos nešiojusių, galbūt branginusių ar nemėgusių, žmonių energiją? Jei taip, ar mes suprantame ją? Ar įmanoma tai jausti?  Na... ypatingais empatiniais gebėjimais manęs gamta neapdovanojo,  bet ką  ši knygelė  tikrai  skleidžia, tai ekscentrišką dvasią. Ar iš kelnių, ar dėl nenusakomai tamsios violetinės spalvos...

Turbūt ir nereikia minėti, kad tokias unikalias spalvas gauti  išeina tik dažant gaminius pačiai. Iš dažymo eksperimentų  srities ir paskutinieji darbai.

Man ji kaip moteraitė su sijonuku :) Žinanti, ką rodyti, o ką slėpti, kryptingai pasirinkusi akcentus...  beveik kaip ir personažas. O jai į porą ateina ir "vyrukas" - galantiškas, elegantiškas, ir jau kiek griežtesnis.  Bet taip pat mėgstantis šėlioti bei keistis - šiuo atveju per sagas.  Galima jas susegti ir atlenkti rankovę įvairiai, ir "vyrukas" jau kitaip nusiteikęs.

Nakties energija

Kai drėgmė nelyg įkyrus virusas skverbiasi  vidun, vienintelis dalykas, ko trokšti, yra šiltas, švelnus didžiulis šalis ir garuojanti arbata vos grįžus namo... Toks, kad galėtum susisupti iki akių ir  išvaikyti visas drėgnas mintis. Toks, kuris atstoja svajonę apie tingų rytą lovoje. Mėgstu tokius daryti, net jei tai ir reiškia šliaužiojimą šaltos virtuvės grindimis, ilgą ir atsargų kočiojimą, sąmoningą mėnesieną žudymą, kad išvyniojusi ruloną matytum, ar nėra raukšlių...
Ech... Baisiai keistas darbas naktimis. Neracionalu, bet be galo kūrybiška. Dievinu tą magišką tylą ir energiją, užplūstančią kiekvieną mažytėlaitę kūno ląstelę.
Galiu pasidalinti keliais naktiniais  vaikais.

Šis itin plonas, neįkyriai margas šalis puoštas natūraliu šilku, suteikiančiu ypatingą faktūrą (bei tvirtumą), vilnonais siūlais. Dažytas rankomis, todėl turi švelnų  vos rausvą perėjimą nuo pilkos. Nors ir nesu rausvos fanė, bet čia, reikia pripažinti,  ji visai mielai atrodo.

Darytas kaip eksperimentas iš įvairių audinių  skiaučių nuno felt technika, ne itin tvarkingai primėtytas siūlų, šilko kokonų... Dažytas improvizuota batika.  Harmoningai chaotiškas iki kaulų smegenų.  Bendras vaizdas man kažkodėl  asocijuojasi su  Haruki Murakami ir jo aprašoma Japonija - modernia, funkcionalia, bet kažkur širdies gilumoje išlaikiusią mistiką, religines tradicijas bei alsuojančia ta ypatingai keista japoniška maniera, kuri gyva kiekviename kampe, kur tik pasisuksi. 

Labai ačiū Editai už pozavimą ir subtilų prisilietimą prie nuotraukų. Jos bruožai  padėjo atskleisti šio šaliko charakterį. Kaip ir visi indėniški dalykai (na, čia vėl mano įspūdis...),  įnoringas, vizualiai turtingas bei laisvas. Tuo ir  traukiantis akį.  Veltas iš merino vilnos, sukarpyto lininio šalikučio,  mano amžinų palydovų siūlų ir dažytas  rankomis.  Šis jau šiek tie storesnis, tikra indėniškai žiema :)

Blogo nostalgija

Jau gavau pastabų, kam blogą šitaip apleidau. Ir truputį nemalonu, bet  tai nustelbia  smagumas, kad kažkas pasigenda. Ir statistikos skyrelis jau sako, kad net dienomis, kai nieko nepaskelbiu, būna vienas žiūrintis žmogus. Labai labai ačiū jam ir visiems, kas šį blogą seka. Man tai nemažas paskatinimas dirbti, rodytis, tobulinti ir plėsti akiratį :)

O šį kartą turiu komplektą, kuris "darėsi" ilgai ir su trikdžiais... Bet panašu, kad užsakovė liko patenkinta net ir po nemažo "nutempimo", už kurį mane visad sąžinė kaip tylus, atkaklus kirminėlis graužia. Kita vertus... Neapleidžia mintis, jog darbai, su kuriais dirbta ilgiau, kur net siūlai rankomis sušildyti, sukaupia daugiau geros energijos. Vis išsitrauki iš saugyklos, paderini rankenas, vėl eini ieškoti naujų, sutinki naujų žmonių, prisigaudai minčių ateičiai. Tas "sugaištas" laikas duoda ir nemažai naujų, kol kas į žodžius sunkiai įspraudžiamų dalykų, kurie vėliau susistovi atminties kloduose ir išlenda kaip tik tą akimirką, kai reikia :) Kaip neseniai matytame filme "Limitless", kurį lietuviai išvertė kaip "Šalutinis efektas" (taip, žinau, be galo tikslu...), kuriame vaikinukas užvartojęs naujo neišbandyto narkotiko ėmė naudoti visą turimą smegenų pajėgumą. Neretai pasvajoju, kad laaaaaaaabai gerai būtų, tik be šalutinio efekto ir baimės, kad tabletės kažkada baigsis.  Bet svarbiausia, ką tas filmas davė, tai supratimas, kad, pasitikėdami savo intuicija, sukaupę drąsą ir mažiau galvodami apie primestus standartus, pasekmes daugelis iš mūsų sugebėtų turimą laiką ir gebėjimus išnaudoti DAUG protingiau nei tai padarome. Ir save labai maloniai nustebintumėme.
Vėl lyrinis nukrypimas... Matyt, pasiilgau ir aš blogo labiau nei tikėjausi :)
Esmė, ką ir norėjau parodyti - rudeninių spalvų komplektas.

Rankinė su trimis kišenėmis ir užtrauktuku, puošybai naudotas įvairus lietuviškas linas, kurio faktūrą tiesiog dievinu, visokiausi  siūlai.  O pirštinės šiltos, švelnios ir lanksčios.