Su visu neblėstančiu susižavėjimu šia technika ( o gal jau ir meno šaka derėtų vadinti... ) galiu drąsiai teigti, jog veltinis - baisiai kaprizingas užsiėmimas. Nelengvas procesas jį pagimdyti, o juolab sunkesnis dar ir nufotografuoti taip, kad įtiktum pirkėjams bei pasirodytum kitoms vėlėjoms savo sugebėjimais. Bendramintėms dažniausiai savaime suprantama, kad gyvai velti gaminiai būna gražesni. Jos mato faktūrą, spalvas, detales, turbūt visada pabando įminti, kokia vilna naudota, kaip pagamintas. Neveliantys atvirkščiai - mato pirmą įspūdį, bendrą vaizdą, mato GAMINĮ užuot pastebėję detales ir krypę į gana svarbų KAIP?. Toks skirtingas požiūris turi ir pliusų, ir minusų, bet dabar ne apie tai.
Kadangi pasisekė turėti pažįstamų (kad ir kaip ironiška, jog taip sakau apie LSMU bendruomenę), kurie draugauja su fotoaparatu ir dar nepamiršo, kas yra hobiai, šį kartą galiu sau leisti prabangą ne visada viską daryti pati. Šios dailios fotografijos kaip tik ir yra to įrodymas. Labai ačiū fotografei Kristinai bei modeliui Agnei už norą padėti idėjiniams kūrybininkams :)
Labai jau graziai moki aprasyti :)..
AtsakytiPanaikinti