2011 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

Žiemos džiazas

Žiema!!!!! Pagaliau atėjo padori žiema su šerkšnu, šaltuku ir turbūt greitai ir sniegu :)  juo geriau man, nes toks fonas puikiai atrodo su tamsiais daiktais, kurių, kaip amžiną juodos fanę,  paprastai pastoviai būna.
Taip kad... ilgai netempiant gumos, rodausi naujausią komplektą.










Taip pat pirmą kartą per visą savo kaip vėlėjos "karjerą" padariau gėlę.  Visąlaik gražiausios gėlės man būdavo pievoje, todėl ne itin žavėjausi veltomis, siūtomis, nertomis ar kokiomis kitokiomis negyvomis gėlėmis, bet... kas reikia, tai reikia. Net negaliu sakyti, kad  buvo taip baisu.




Ir dar truputėlis žiemos... nuostabios fantastiškos žiemos.  Nebe ištęsto lapkričio.







2011 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Vyras ir moteris. Kartu.

Mintys, kaip per knygutę išreikšti vieną ar kitą idėją, senokai sklando mintyse, rankose, o ne visai pavykę ir spintoje. :) Bet šį kartą apie, mano subjektyvia nuomone, labiau pavykusią  idėją.
Viskas prasidėjo akimirką, kai su mama apsipirkinėjome, ir radau gražius baltus medvilninius baltinius. Prigriebiau dažymui. Iš įpročio pradėjau "utilizuoti" nuo rankovių, ir tada kilo mintis, kad gal ir visai nereikia nukarpyti rankogalių. O kai jie dar taip gražiai nusidažė, pirmiausia buvo atskirti originalioms knygutėms.

Taip ir gimė vyrukas, žalias, parūdijęs vietomis, natūralus svogūninis garbanius :)  Šiuolaikinis dailus stileiva, nemokantis sutaisyti varvančio čiaupo, bet užtat apsišvietęs šnekorius bei puikus kompanionas.




 Ir moteraitė, kaip neretai ir būna poroje, ryškesnė, truputį nustelbianti savo vyrelį, bet kai lieka vienu du, "šilkinė" ir, kaip ir dera lietuvaitei, tikra gražuolė. Unikali vidumi, bei nepamirštanti ir išorės prižiūrėti.





 Kuo gi ne moderni pora? Su trupučiu tradicijų ( čia aš apie dažymą rūdimis bei naudotas organiškas medžiagas) ir kartu  atšviežintomis technologijomis bei   XXI amžiaus pranašumais ( sintetiniai dažai, matomas grubus, kietokas juodas tinkliukas).

2011 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Atėjus žiemai labai akivaizdžiai pajunti, kad veltiniai ne tik gražus dalykas.  Tada be galo gera iš kišenės išsitraukti tokias ryškias, šiltas bei lanksčias pirštinaites... Ir būti tikrai, kad niekur daugiau tokių nepamatysi, kaip tik savo rankinėje :)   Nes rankomis dažytų daiktų nukopijuoti neįmanoma net ir labiausiai stengiantis.











2011 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Švelnioji pusė

Kas mane pažįsta iš anksčiau, turbūt nustebtų dėl tokių neežiūkštiškų spalvų derinio. O ką jau bekalbėti apie pateikimą...  na, ko gero, visi turi ir švelniąją  pusę :)


 


2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Paskutinių dienų išgyvenimų ir vilnos samplaika

Žmonės, žmoNės, žmOnės... Gali pyktis, skųstis, mėgautis ar tuo naudotis, bet gyvename nesutraukomame socialiniame tinkle, ir tai nepaneigiamas faktas (kaip ir faktu darosi, jog sužinome naujausius įvykius apie pažįstamus feisbuke). Bet šįkart ne apie tai. Kaip žmonių įtaka atsispindi mano paskutiniuose darbuose.  Istorijos grimasos bei  vartojimo manija  ir jauki alternatyva tam suvelta į  praktišką daiktą.


Vilna, trikotažinė palaidinė be galo gražiai nudažyta, pudelio vilna... Dėkui už tokią dovanėlę Irmai Aleksienei, drįsusiai parašyti nukirpto šuns vilnos. Maloniai veliasi, glotni bei puošni vilnelė.  Gautas spalvų derinys taip patiko, kad  gimė dar ir knygutė, primenanti audrą su perkūnija. Tokia, kurios abi pusės "gerosios".



Baisiai mėgstu perdirbti ir detalėms naudoti senus drabužius,  kurie, nors ir kokie nedailūs ar nepanaudojami atrodo iš pirmo žvilgsnio, dažniausiai tampa nuostabiais akcentais, kaip ir šios neįtikėtinai kvailos "tympos". Perkant jas pardavėja atvirai iš manęs juokėsi ir klausė, ką su  tokiom kelnėm darysiu. O padariau knygutę, kuri nei iš tolo neprimena  savo idėjos šaltinio. Transformacijos, kintamumai... Įdomu, ar dėvėti drabužiai išlaiko juos nešiojusių, galbūt branginusių ar nemėgusių, žmonių energiją? Jei taip, ar mes suprantame ją? Ar įmanoma tai jausti?  Na... ypatingais empatiniais gebėjimais manęs gamta neapdovanojo,  bet ką  ši knygelė  tikrai  skleidžia, tai ekscentrišką dvasią. Ar iš kelnių, ar dėl nenusakomai tamsios violetinės spalvos...




Turbūt ir nereikia minėti, kad tokias unikalias spalvas gauti  išeina tik dažant gaminius pačiai. Iš dažymo eksperimentų  srities ir paskutinieji darbai.



Man ji kaip moteraitė su sijonuku :) Žinanti, ką rodyti, o ką slėpti, kryptingai pasirinkusi akcentus...  beveik kaip ir personažas. O jai į porą ateina ir "vyrukas" - galantiškas, elegantiškas, ir jau kiek griežtesnis.  Bet taip pat mėgstantis šėlioti bei keistis - šiuo atveju per sagas.  Galima jas susegti ir atlenkti rankovę įvairiai, ir "vyrukas" jau kitaip nusiteikęs.


2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

Nakties energija

Kai drėgmė nelyg įkyrus virusas skverbiasi  vidun, vienintelis dalykas, ko trokšti, yra šiltas, švelnus didžiulis šalis ir garuojanti arbata vos grįžus namo... Toks, kad galėtum susisupti iki akių ir  išvaikyti visas drėgnas mintis. Toks, kuris atstoja svajonę apie tingų rytą lovoje. Mėgstu tokius daryti, net jei tai ir reiškia šliaužiojimą šaltos virtuvės grindimis, ilgą ir atsargų kočiojimą, sąmoningą mėnesieną žudymą, kad išvyniojusi ruloną matytum, ar nėra raukšlių...
Ech... Baisiai keistas darbas naktimis. Neracionalu, bet be galo kūrybiška. Dievinu tą magišką tylą ir energiją, užplūstančią kiekvieną mažytėlaitę kūno ląstelę.
Galiu pasidalinti keliais naktiniais  vaikais.







Šis itin plonas, neįkyriai margas šalis puoštas natūraliu šilku, suteikiančiu ypatingą faktūrą (bei tvirtumą), vilnonais siūlais. Dažytas rankomis, todėl turi švelnų  vos rausvą perėjimą nuo pilkos. Nors ir nesu rausvos fanė, bet čia, reikia pripažinti,  ji visai mielai atrodo.








Darytas kaip eksperimentas iš įvairių audinių  skiaučių nuno felt technika, ne itin tvarkingai primėtytas siūlų, šilko kokonų... Dažytas improvizuota batika.  Harmoningai chaotiškas iki kaulų smegenų.  Bendras vaizdas man kažkodėl  asocijuojasi su  Haruki Murakami ir jo aprašoma Japonija - modernia, funkcionalia, bet kažkur širdies gilumoje išlaikiusią mistiką, religines tradicijas bei alsuojančia ta ypatingai keista japoniška maniera, kuri gyva kiekviename kampe, kur tik pasisuksi. 










Labai ačiū Editai už pozavimą ir subtilų prisilietimą prie nuotraukų. Jos bruožai  padėjo atskleisti šio šaliko charakterį. Kaip ir visi indėniški dalykai (na, čia vėl mano įspūdis...),  įnoringas, vizualiai turtingas bei laisvas. Tuo ir  traukiantis akį.  Veltas iš merino vilnos, sukarpyto lininio šalikučio,  mano amžinų palydovų siūlų ir dažytas  rankomis.  Šis jau šiek tie storesnis, tikra indėniškai žiema :)