2012 m. rugpjūčio 19 d., sekmadienis

Nemirtinga juoda

Elegantiškų juodų riešinių šį sezoną teko velti nemažai, bet jos niekada man nenusibos. O kiek dar liko nebandytų keistų medžiagėlių, kurios irgi fantastiškai JUODOS, bet įsivėlę kartu su vilna sukuria kuo įvairiausias faktūras. Štai kelios, kuriomis negaliu nepasirodyti.
Storas glotnus šilkas, kai ir tikėjausi, pasirodė visu savo gražumu ir šios riešinukės papuoš tą vienintelę, pasiilgusią klasikos ir prabangos.


Neplonas gipiūras iš senokai sau vietos nerandančios palaidinės irgi su riešinėmis suderėjo kuo puikiausiai, bet tos baltos gumytės išlindo jau po vėlimo :( ir turiu nuojautą, kad nelabai užsidažys. 
Išėjo kasdieniškas variantas šaltoms kelionėms po miestą. 


2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

NUOTRAUKOS!

Štai ir baaaaisiai nekantriai lauktos Monikos Markevičiūtės foto su mano darbeliais! Senokai feisbuke nužiūrėjau šia talentingą merginą, ir štai - kol pati mokiausia visokių naujovių bei kaupiau (ir tebekaupiu) naujus vėjus, nemažai mano darbelių pasiruošė išlįsti į dienos šviesą ( o gal tiksliau į rudens vėsą?)

 




Šalikučiai pasiruošę rudens sezonui ir nekantrauja šildyti būsimos savininkės kakliukus. Kadangi darbai įvairaus naujumo, matosi ir eko printai, ir natūralios, ir aukso spalvos šilkas maišytas su be galo keistomis garbanomis, kurių "mamos" veislės nuoširdžiai nežinau.
Voratinkliai dar irgi nepavėlavę į sezoną, juos susukus apie kaklą kelis kartus, turime ir elegantišką aksesuarą, ir apsaugą nuo peršalimo.




2012 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Šeškučiai

Kai užpuola melancholija, būsimo rudens liūdesys ar šiaip liūdna nuotaika, labai padeda prasiblaškyti malonių akimirkų prisiminimai. Kas atostogų nuotraukas peržiūri, kas mėgstamą filmą ar pasileidžia muziką beprotišku garsu kad bent kažkiek išvaikytų lendančias galvon mintis.
Aš sėdau tvarkyti fotoaparato kortelės atminties ir radau štai ką :)


Susirangęs fotoaparato krepšiuke šeškutis priminė bobas, kurios apibumbėjo mus, nes per arti jų daugiabučio drįsome prieiti, o ne prie savo namo (nors jis stovejo  už kokių 6 metrų) vaikščiojome.  Išvadino kapinių gražuolėmis :) Tokie atsiminimai nuotaiką labai pakelia, o kartu ir priverčia susimąstyti, kas taip sugadina žmogui gyvenimą, kad pyktis liejasi visiškai be jokio pagrindo.
Na, tikiuosi niekada patirti to neteks. Ir apskritai, geriau jau pasidžiaukite nerealiais padarėliais.



 Ir patenkinta daugiavaike motina :)





2012 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Tie magiški eko pėdsakai

Kodėl magiški? Nes ne visada išeina, kaip tikiesi, bet visada nustebina. Štai jau kuris laikas akis džiuginatys rezultatai, kuriuose lapų nerasta,  bet spalvos man laaaaabai prie širdies.

 

Laukinis Tusah šilkas margintas raudonų bei geltonų svogūnų lukštais, o vilna dar ir žąsų pūkais. Labai įdomus dalykas, tik nemanau, kas itin praktiškas. Veltinyje liko neišbyrėję tik labiausiai šilku padengtos plunksnos.




Na, o čia  kažkas nenusakomo ir bendru įspūdžiu man labai labai japonišką atmosferą primenančio. Klodama mėlyną kopūstą ant balto veltinio mažiausiai tikėjausi švelnios rausvos ir nenusidažiusio balto šilko. Bet dėl to eko atspaudai ir užkabina, kad turbūt neįmanoma šios technikos įvaldyti iki galo ir visiškai nuspėjamų rezultatų.