2013 m. vasario 7 d., ketvirtadienis

Požiūrio taškas

Labai ačiū keliems artimiems žmogeliams, kad vis primena apie apleistą blogą. Ta proga pasidalinsiu seniai aplankančiomis mintimis apie rankdarbių  pateikimą.

Padarykime eksperimentą. Paskaitykite vieną ir tą patį įrašą dvejopai.
Tarkime, tik atsidarėte puslapį, ir matote štai ką:

Seniai turiu šią knygutę, tik vis nerasdavau laiko arba jėgų ją parodyti pasauliui. Niūriais rudens vakarais labiausiai norisi jaukumo, šilumos ir džiugsmo, kurio ruduo iš manęs nedovanotinai daug pasiglemžia.  Tad paėmiau į rankas mėgstamas medžiagas (liną, vilną, ir moherines garbanėles), vėliau ir karštą spalvą su surūdijusiais vinimis, nudažiau, pritaisiau seniai nukniauktus mamos akinius ir voila! Tikrai netradicinė knygutė!



O dabar iš naujo. Įeinate į ežiūkščio blogą, ir matote:

"Look at my eyes. One of them is fake, lost in a gunfight.  Ever since then I see past with one, and present with the other" ( "Įsižiūrėk man į akis. Viena iš jų netikra, praradau ją susišaudyme. Nuo tada viena mato praeitį, o kita tik dabartį.") Šios laisvai perfrazuotos eilutės iš turbūt stipriausius įspūdžius palikusio matyto anime Cowboy Bebop  iš karto suskambo galvoje, pabaigus šią knygutę.




Kuris įrašas kelia daugiau emocijų, minčių?

Įmantrus, populiariai vadinamas "menišku", impozantiškas ir turintis daug tiesos, ar paprastas ir jaukus, bet taip pat be lašelio melo?

Rankdarbių pateikimas  yra ir dalis darbo, ir kartu skonio reikalas. Mano nuomone, turi šnekėti pats darbas, ir jo "popierėlis" neturėtų kalbos nustelbti, bet internete matau visokių variantų. Kiekvienas renkasi, kaip geriau pristatyti savo darbus, ir vienos griežtos teisybės turbūt niekad nebus. Tik paskaičius alsavimų, eilių ir pozos prisotintus aprašymus, man beveik visada (ypač kai pats darbas nusileidžia  kokybe ir "stiprumu") kartu su kitais jausmais pakyla ir lūpų kampučiai.