2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis

Žavumo įsikūnijimas

Atradau naujausią svajonių gyvūną (po pilko pitono ir šuns) - alpaką! Laimingo atsitiktinumo dėka pasisekė susipažinti su pirmojo Lietuvoje alpakų veislyno įkūrėja, kuri labai maloniai priėmė į svečius. Labai smagiai pamaklinėjome po gražią, ramią ir rudeniškai romantišką teritoriją, sužinojome daugybę įdomių faktų apie šiuos žavius gyvūnus.


Pasirodo, plonutė, švelnutė ir lengva kaip pūkas alpakos vilna buvo naudojama tik senovės inkų aristokratų ir žynių drabužiams. Paprasti mirtingieji dėvėdavo (ir tebedėvi) pončo, veltus ir austus iš lamų vilnos, kuri yra storesnė. Alpakos neskubiai vaikštinėjo aplink skabydamos žolę ir visiškai atėmė darbą iš žoliapjovių. Šie aukštikalnių gyvūnai puikiai prisitaikė Lietuvoje ir veda žavius pūkuotus vaikiukus mūsų žemėje. Na, gana plepalų :) vaizdo amžiuje geriau kalba nuotraukos.





 Man alpakos sukėlė kažkokios sunkiai apibrėžiamos prabangos pojūtį, tarsi tvirto pasitikėjimo, kokybės, savitumo aurą, kuri reikalauja ir atitinkamos pagarbos. Nors vietiniai jas laiko kaip ūkinius gyvūnus, nežinau, ar tikrai valgyčiau alpakienos troškinį. Daug mieliau jas stebėti ir svarstyti, ką galima nuvelti iš jų švelnios vilnelės. Ūkyje alpakos turi ir mažesnių draugų, kurie taip pat kilę iš Pietų Amerikos ir kuo gražiausiai dera tiek spalva, tiek temperamentu - smalsūs, bet neįkyrūs.



LABAI dėkoju visiems, buvusiems kartu, už tokį smagų neeilinį šeštadienį. Geriausia, kas be nuotraukų ir labai šilto bendravimo akimirkų, man liko iš tokios kelionės, tai maišas vilnos, kurią labai nekantru išbandyti ir pritaikyti.Visos aistringos vėlėjos, žino,apie ką aš kalbu :) Tikiuosi greitai parodyti ir rezultatus.




2014 m. rugsėjo 14 d., sekmadienis

Laiko mašinų prisižiūrėjusi susimąsčiau...

Šiandien su artimu draugu diskutavome visoms rankdarbininkėms svarbia tema - socialinių tinklų įtaka. Matau, kad dauguma siejančių savo ateitį su profesionaliu kūrybiniu keliu turi bent po vieną iš šiuo metu populiarių socialinių tinklų ir tinklaraštį. Dažniausiai po kelis :) Ir kažkaip randa laiko tvytinti, dalintis naujienomis feisbuke, paskelbti po kokią kūrybinio proceso ar dar nebaigto produkto nuotrauką. Visi, kas tai darėte, žinote kiek laiko reikalauja rimtesnis (turiniu, ne tik nuotraukomis) įrašas tinklaraštyje.
Prisipažinsiu, iš prigimties labai jau intravertiškos natūros žmogėnui, ne viskuo linkusiam dalintis, kartais gana sunku suvokti, kokia to prasmė. Matau daug pasidalinimų informacija, nuo kurios man nei šilta, nei šalta, o ir nebaigtų produktų nuotraukos netvarkoje manęs "neuždega" jų pirkti. O kiekvienos parduotuvės prasmė yra parduoti produktus. Tai gal geriau jau parodyti tikrai dailiai pateiktą gaminį aplinkoje, kuri jo neužgožia? 
Visa "socialinė veikla" siaubingai ryja laiką. Ką dar per tą laiką galėtumėte padaryti? Žinau, ką aš labiau norėčiau veikti - paeksperimentuoti su dar nebandytomis medžiagomis, nuvelti labai keistą, dar nepažįstamą modelį ar galų gale pasidaryti suknelę, skirtą eiti į darbą. Daug mieliau tuo laiku užsiimčiau nevaržoma kūryba, nemąstydama apie jos pardavimą, praktinį pritaikymą ar nieką kitą. Be fakto, kad tai labai padeda atsipalaiduoti, atsikratyti streso ir nerimo, taip kartais gimsta patys geriausi kūriniai. Taip, nieko nesitikint ir atsipalaidavusia galva imantis mylimos veiklos. Kaip manote, ar labai naivu tikėtis, jog tai ne ką prastesnis kelias į sėkmę negu virtualios pažintys?