2014 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Natūrali ežiuko suknelė

Kad jau rodausi, tai reikia ir nepasišiukšlinti.

Šią keistą, bet man labai patinkančią, suknią gaminau žiemą, svajodama apie pavasarį. Tada tai buvo tiesiog asimetriška natūralių spalvų suknelė. Na, gražu, bet kai būtent tą ir mintyji didžiumą laiko, gyvas gaminys jau nebepribloškia.  Dabar vėl matant nuotraukas rodosi, kad šioji tapo tiltu , jungiančių žiemos eleganciją bei troškimą sulaukus pavasario nerūpestingai lėkti laukais.

Pati suknytė velta iš mano mėgstamiausios merino vilnelės, laukinio šilko, retos medvilnės bet mezginukų, kurių taip norisi, kai lauke vėsu ir pilka. Dažyta visiškai natūraliai, pamerkta maudytis svogūnų lukštų nuovire.





Žalia žalia. Taip, vėl žalia.

Gavau pavasarį pagulėti lovoje su daug daug arbatos, imbiero, tablečių ir dar keliais puodais arbatos, pasidairiau po FB ir kitus socialinius tinklapius, prisižiūrėjau daugybę kitų menininkių gaminių ir supratau, kad ir pačiai laikas šį tą ištraukti į dienos (na, tiksliau ekranų) šviesą.

Štai ir traukiu. Ši suknytė buvo gaminta labai spontaniškai, bet pavyko daug geriau nei tikėjausi. Plonytė plonytė, gaivi, vasariška, valiūkiškai seksuali ir labai žavi, kaip ir modelis Diana, ant kurios bet koks veltinis žiūrisi labai gerai.




2014 m. kovo 29 d., šeštadienis

Pavasaris pavasarėlis!

Saulytei vis dažniau spiginat pro langą nuo ankstyvo ryto, pavasarį pamatau gana greitai. O štai su pojūčiu jau kas kita...  Paprastai po ilgos ir niūrios žiemos sunkius ledus viduje ištirpdyti prireikia laiko, daug kavos ir valios pastangų.
Pagaliau jaučiuosi pabudusi. Man pavasaris - atgimimas, atsinaujinimas, džiugus naujovių troškulys ir drąsa jas įgyvendinti net apie tai nesusimąstant. Nors ir laikau save daugiau miesto žmogumi, instinktyviai sezonų kaitą jaučiu. Ir nesitveriu džiaugsmu, matydama vis daugiau patenkintų šuneliokų, trumpėjančių merginų sijonukų, iš spintų traukiamų spalvingesnių apdarų ir, žinoma, pumpurus!
na, gana išvedžiojimų :) su tikrų tikriausiu pavasariu visus!










2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

Pavasario pasaka - žalia žalia, kur dairais.

Pavasarinėmis nuotaikomis sutinku ankstyvą rytą. Man tai labai neįprasta, bet taip jau sutapo. Priverstinį kėlimąsi išnaudojau naudingai, pabaigiau tvarkytis nuotraukas, prasišlaviau etsio parduotuvę, palepinau pilvelį mėtų arbata...
Galiu pasidalinti dar keliomis nuotraukomis iš paskutinės fotosesijos, už kurią esu labai dėkinga Dariui ir Dianai.






2014 m. kovo 19 d., trečiadienis

Prabangos kerai

Sekantiems mano darbus ne paslaptis, jog mėgstu labai įvairias medžiagas nuo paprasčiausių medvilninių marlių, stambiaakių, minkštų akrilo šalikų iki visiškai pigios ir sunkiai nusakomos "sintetikos". Viską, kas tik patraukia mano akį naujesne, ne tokia įprasta faktūra aš išbandau. Tačiau šį kartą noriu parašyti ne apie "medžiagizmą".
 Pastaruoju metu daugiau teko susidraugauti su rimtesnėmis, brangesnėmis iš jų. Kartais tikrai jausdavausi, jog vilna tėra prieskonis prie šilko, o ne atvirkščiai :) Vis tik šilkas savo magiją paskleidžia kiekvieną kartą prisilietus - toks įvairus, glotnus, nepastovus bei subtilus yra. Švelniai blizgus ir daug tvirtesnis, nei atrodo. Tai pats tvirčiausias natūralus baltyminis pluoštas, kuriam lygios alternatyvos žmogus dar nerado. Nenuostabu, jog tokia stebuklinga medžiaga paklūsta kiekvienam vėlėjos įgeidžiui ir tiesiog užburia savo prabanga, tuo grynu rafinuotumu, kuriam neprilygsta niekas.

Šis voratinklis gamintas iš daug gryno šilko, maloniai glostančio odą bei suteikiančio trapiai atrodančiam šaliui tvirtumo, lietuviško lino, maišyto su laukiniu grynu šilku, vilnelės, moherinių siūlų ir truputėlio vilnos, viską suklijuonačios į vientisą gaminį.









 Toks prabangus derinys man tikrai labai patiko, tad eksperimentavau toliau su šilko rūšimo, apdirbimo būdu, kiekiu, traukimosi procentu... visokiomis vėlėjų gudrybėmis, sveikam (taip, teisingai mane supratote) žmogui skambančiomis kaip raganų paistalai. Taip pat atsiminiau dėžėse stovinčias švarutėles baltutėles natūraliai blizgias moheros garbanytes, Wenslaydale garbanas, neįtikėtinai švelnų minkštutėlį mišinuką, kuriame avies vilnos nei plauko nėra... Tik jaunučio kupranugario povilnė, šukuojama rankomis, lamos pūkai bei balčiausias kultūrinių Bombyx šilkverpių rūšies kultūrinis šilkas.





Dirbant su tokiomis medžiagomis tiesiog savaime prisigeri to rafinuotumo. Nekantrauju tęsti eksperimentus su kitokiu šilku, tikru kašmyru, kuris visai netikėtai iš dangaus nusileido ir angoros triušiukų pūkais.

2014 m. vasario 3 d., pirmadienis

Ledas ir violetinė. Neišskiriama porelė.


Gaminau šią suknutę kaip bandymą gerokai didesniam projektui, ir išmokau kelių dalykų.
1. Niekada nenaudoti neplautų, nevalytų ir labai šauniai atrodančių avyčių garbanų jautriaodėms dėvėtojoms. Atrodo labai gražiai, bet pati teištvėriau tokią vilnos "glamonę" 20 minučių. Gerai, kad ne visus gamta taip apdovanojo.
2. Niekada nepasiduoti. Kalbant tiesiau, nenurašyti ne iki galo atitinkantį lūkesčius darbą į broką. Su šiokiais tokiais patobulinimais suknytė tapo beveik tokia, su kuria nelabai noriu atsisveikinti.
3. Ledas ir drąsūs žmonės vieni geriausių dalykų nuotraukoms. Taip taip, čia ne plastikas, imituojantis ledą - ta švelniai graublėta, netolygiai pilkšva faktūra man tikras atradimas. Didžiulio DĖKUI nusipelnė ir Bernadeta, pasiryžusi didmoteriškai pasistaipyti lauke, esant tik -5 laipsniams.











2014 m. sausio 4 d., šeštadienis

Moteriškas žavesys

Ne paslaptis, bet kokios formos kūryba yra puikus laisvalaikio praleidimo būdas.
Ir ką tik suradau žodžius vienai iš esminių neblėstančio kūrybos žavesio paslapčių. Juk nusivesdama eksperimentų keliu ji leidžia apie save sužinoti šį tą naujo, o tai visad netikėta.
Šiaip aš lieku abejinga baisiai madingiems hipiškiems raštas, gėlėms, margaspalviams ryškiems audiniams, bet kažkodėl šiam medvilniniam plazdančiam sijonui neatsispyriau, tada papirko tamsiai raudona spalva. Po kurio laiko voliojimosi dėžėse ( taip, mano gaminiams audiniai turi subręsti, kad būtų pamatyti ir panaudoti) pastebėjau ir suvėliau jį į žavią valiūkišką suknytę.

Ir ką gi atradau apie save? Kad ji man patinka! Kad net ežiukas (taip, tas spygliuotas dažniausiai juodas padaras) mielai dėvėtų gėlėtą suknelę, nes su ja jaučiasi puikiai ir švelnų, romantišką moteriškumą priima kaip pliusą.







2013 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Naujųjų metų poreikis

Gaminau šią  mini kolekciją, įkvėpta natūralumo, fėjų, pasakų ir fantastikos, o besidairydama pro langą supratau, kad spalvelės yra labai labai natūralios ir realistiškos. Teko kiek artimiau pabendrauti su augaliniais dažais, žaliai rudomis, pilkomis bei sunkiai apbūdinamomis rusvomis medžiagomis, madingu kontaktiniu dažymu (liaudiškai vadinamu eko printais) ir man visai patiko! Nors mano gaminiai ir pasižymi sodriomis, ryškiomis spalvomis, matyt toks periodas. Gal čia žiemos įtaka ar pilkas ruduo savo padarė, kad jau beveik norisi subtilių pastelių, rudos spalvos, įvairiausių natūralių faktūrų bei... naujovių. Taip, kažko, ko nepažįstu, ir kas neįpareigoja sublizgėti.
 Gal taip besiartinatys nauji metai mane veikia? Ateitis parodys.
O kol kas galiu parodyti dabartį, vieną iš man artimiausių naujosios kolekcijos darbų. 








2013 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

O šventoji Fotografija...

Šiandien dalyvavau pirmojoje savo rimtesnėje fotosesijoje, už kadro, žinoma. Kai gauni paragauti kažko panašesnio į profesionalią sesiją, visas ikišiolinis darbas ima atrodyti toks mėgėjiškas... Žiūriu senas savo darytas nuotraukas ir bandau "suvirškinti" visokiausias mintis. Vienos sako " O siaubeli, kaip viską trinti reikia", kitos mato pliusus ir minusus ir ragina nebūti tokiai radikaliai, trečiasis frontas vis tik jaučia nostalgiją toms margoms, jaukiai buitiškoms foto su daugybe (gal ir per didele) mielų detalyčių. Taip, jos blaško ir nukreipia dėmesio nuo veltinio, bet būtent jos ir formuoja atmosferą, kasdienybės jaukumą.
Etsio pardavėjų išmintis vienbalsiai sako, jog daugiausiai laiko užtrunka, kol randi savo parduotuvės viziją, o vėliau daug lengviau susitvarkai pagal jau aiškias vėžes. Kol kas, kol savųjų dar ieškau, galiu pasirodyti nekantriai lauktos šventės (taip, ne darbo, o šventės)  rezultatus, prie kurių labai intensyviai prisidėjo modelis Diana. Didžiulis dėkui jai ;)